BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vertingiausia Lietuvos žuvis

Remigijus Dailidė/ Jūrų gamtos skyriaus vedėjas/ Lietuvos jūrų muziejus

Švarių upių ir upelių aukštupiai, oligotrofiniai ežerėliai, šaltavandeniai karjerų vandens telkiniai - tai pagrindinės vietos, kur galime pamatyti nedidelę, iki 10 cm neužaugančią margą žuvelę. Ji mėgsta akmenuotą, žvyruotą dugną, daug deguonies prisotintą ir labai švarų vandenį. Žiemos metu minta gyvūninės kilmės maistu (moliuskais, smulkiais vėžiagyviais, įvairiomis kirmėlėmis ir vabzdžių lervomis), o šiltuoju metų laiku pasmaguriauja ir įvairiais dumbliais.

Pavasarį, šylant vandeniui, susimeta į didelius būrius ir vos tik pražydus ievoms, ant žvirgždėto dugno prasideda nerštas. Beveik mėnesį laiko vyksta vestuviniai šokiai. Patinai pasidabina ryškiu apdaru ir „karūna,“ o patelės lieka pilkšvos ir nepastebimos.

Žmogaus maistui netinkama žuvytė yra labai svarbi upėtakiams ir jaunutėms lašišoms. Jų gausa tiesiogiai priklauso nuo mažųjų žuvelių populiacijos. Tai retas atvejis gamtoje, kada taip glaudžiai tarpusavyje yra susijusios žuvų rūšys. Beje jei priklauso ir pasaulinis inrtodukcijos rekordas. Būdama europine rūšimi, ji introdukuota visoje JAV ir Kanadoje, piečiausiai pasiekė Uzbekistaną, o šiauriausiai apgyvendinta Norvegijos upeliuose ir poliariniuose ežeruose.

Lietuvoje daugeliui žvejų ji nepažįstama. Kažkokia raina žuvelė ir tiek…… Mokslininkai ja vadina Phoxinus phoxinus, o liaudyje ji skamba Rainės vardu.

Rodyk draugams

Riteris

Remigijus Dailidė/ Jūrų gamtos skyriaus vedėjas/ Lietuvos jūrų muziejus

Plėšrūnas, kurio kūnas padengtas kietomis skersinėmis kaulinėmis plokštelėmis, nugaros ir pilvo srityje atsilenkiantys aštrūs spygliai, maskuojanti žalsvai pilkšva spalva ir didelės viską aplinkui matančios akys.

Kas yra šis gyvūnas turintis dinozaurišką išvaizdos aprašymą? Visa laimė, kad jo dydis nesiekia net 6 cm. Ir užpulti jis gali tik nedidelę šoniplauką, uodo trūkio lervą, ar ką tik išsiritusią iš ikriuko žuvytę. Gamta pavertė šį gyvūną monstru tik tam, kad jis galėtų apsiginti nuo priešų. Tačiau davė labai kilnų riterišką charakterį.

autorius nežinomas/ internetas

autorius nežinomas/ internetas

Gegužės viduryje, kai vandens temperatūra pakyla iki 20 C, prasideda pilies statyba. Tam naudojamos įvairios vandens augalų dalys kurios tarpusavyje suklijuojamos gleivėmis. Pilies šeimininkas pasidabina įspūdinga mėlynai-raudona spalva ir pradeda laukti savo princesės.
Vieną saulėtą ryta ji atvyksta. Ir tuojau pat kviečiama meilės šokiui. Pilyje iškilmingai padedami ikriukai, kuriuos riteris kantriai saugos ir prižiūrės. Beje, vienos princesės jam neužtenka, jis juk riteris. Todėl į svečius kviečiamos dar kelios princesės. Poligamijos priežastis paprasta. Patelė vienu metu gali išneršti tik kelias dešimtis ikriukų, o pilyje vietos dar yra. Beje ikriukai patelės organizme subręsta skirtingu laiku, todėl ji neršto metu aplanko net kelis patinėlius. O vienas patinėlis gali apvaisinti net keleto skirtingų patelių ikriukus. Tai idealus pasikeitimas genetine informacija.

Po geros savaitės ikrų saugojimo, vėdinimo ir vartymo pasirodo mažieji princai. Jie būna labai atsargūs ir bailūs. Išalkę ir išlindę laukan prie mažiausio pavojaus neria atgal, o greta esantis tėvas, užpuolikui atkiša savo riteriškus ginklus. Tačiau po keleto dienų jaunimėlis galutinai apleidžia pilies teritoriją ir susimetęs su kitais bendraamžiais į didelius pulkus išeina į platų pasaulį laimės ieškoti.

Teisybę pasakius ir pilis viso labo tai tik apvalainas namukas. Ir riteris tėra tik trispyglė dyglė. Ir priešų turi daugiau negu draugų ir gyvena labai trumpai, iki 5 metų.

Rodyk draugams

Mažasis monstras

Remigijus Dailidė/ Jūrų gamtos skyriaus vedėjas/ Lietuvos jūrų muziejus

Kažkokia nedidelė, Lietuvoje užauganti vos iki 20 cm ilgio ir 150 g svorio žuvytė, turinti maskuojančią pilkšvai žalsvą spalvą ir apsisauganti nuo plėšrūnų aštriais dygiais, pasirodo, gali daryti didžiulę įtaką vandens telkinių gyvūnijai. Galvoje turi jutiminius membraninius kanalus, gerai mato tamsoje ir su šonine liniją jaučia nuo 50 iki 150 hz dažnį. Taip ji aptinka įvairias vabzdžių lervas, smulkius vėžiagyvius, žuvų ikrus, ar ką tik išsiritusį žuvų mailių, net visiškai drumstame vandenyje. Gausiai gleivėtas kūnas patikimai apsaugo nuo parazitų ir ligų. O ypatingai rajūs jaunikliai, per pirmus gyvenimo metus, auga žymiai greičiau negu kiti bendraamžiai. Priklausomai nuo vandens telkinio mitybinės bazės ir vandens temperatūros po 2-3 metų ši žuvis gali užaugti iki 12 cm dydžio. Subręsta antrais gyvenimo metais, neršia gegužės-birželio mėnesiais porcijomis. Patelės, priklausomai nuo amžiaus, gali išneršti nuo 10 000 iki 150 000 tūkst, kiaušinėlių.

Foto Lauri Urho

Net sunku patikėti, kad šių duomenų autorius yra paprasčiausias, mūms gerai iš vaikystės laikų pažįstamas, pūgžlys. Tačiau tai dar ne viskas! Pūgžliai išgyvena iki 12 promilių sūrumo vandenyje, o jų kiaušinėliai išsirita net prie 10,5 pH…va čia tai jau rekordas. Nors gyvenimui renkasi 7,0 -7,5 pH ir 8-10 dH vandens kietumą.

Augantys jaunikliai savo agresyvumu pranoksta ešerių jauniklius ir sudaro jiems didelę konkurenciją. Todėl vandens telkiniuose, kur gausu pūgžlių santykinai sumažėja ne tik ešerių bet ir starkių populiacija. Ne veltui tarybiniais laikais Kuršių mariose buvo statomi pūgžliniai tinklai. Manoma, kad su jais buvo pagaunama net iki 100 t pūgžlių per metus.

Tačiau nėra taip jau lengva tiems pūgžliams gyventi. Tie patys užaugę ešeriai ir starkiai juos iš meilės ryja. Ne ką mažiau juos ir unguriai dievina, na, o garniai - kaip lietuviai bulves - po pusę kilogramo per naktį sulesa. Beje ir gyvenimėlis jų trumpas: patinėliai 7 m., o patelės 11metelių vos sulaukia.

Rodyk draugams

Ką veikia žuvys žiemą?

Remigijus Dailidė/ Lietuvos jūrų muziejus/ Gamtos skyriaus vedėjas/ vyr. biologas-muziejininkas

Nuo seno mūsų senoliai sakydavo, žiema - ramybės metas. Didžioji gyvosios gamtos dalis pasineria į ramybės, sapnų ir poilsio pasaulį. Tačiau likusieji turi išgyventi atšiauriomis gamtos sąlygomis

O ką žiemą veikia mūsų vandenų gyventojos, žuvys?

Beje, žuvys yra šaltakraujai gyvūnai ir jų aktyvumas tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Todėl, rudens pabaigoje, vandens temperatūrai nukritus iki 4C, daugelis smulkiųjų vandens gyvūnų tarsi apsnūsta. Jų judesiai sulėtėja ir pasidaro vangūs, jie plaukia sklendžia ar juda žymiai lėčiau nei vasarą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žuvims susirasti maisto turi būti lengviau, tačiau šaltas vanduo veikia ir jų medžiagų apykaitą, jos tampa lėtesnės ir tingesnės. Gamta mėgsta pusiausvyrą.

Yra didelis skirtumas, tarp suaugusių-didelių ir jaunų-mažų žuvų elgesio. Nepriklausomai nuo žuvų rūšies, didelės žuvys auga lėčiau, maitinasi daugiau, todėl sugeba sukaupti didesnes riebalų atsargas žiemai. O mažosios didžiąją savo energijos dalį sunaudoja augimui. Jos dar nesukaupė reikalingo riebalų sluoksnio ir jaučiasi nuolat alkanos. Dažnai mažosios būna žymiai drąsesnės, aktyvesnės ir laikosi seklesnėse vandens telkinio vietose, arčiau pernykščių žolių, nendrynų, sėklių, po nuskendusiais medžiais. O didžiosios plaukia gilyn, kur tylu ir ramu, kur vienoda vandens temperatūra ir netoliese plyti lengvo dumblo ganyklos su delikatesinėmis chironomidų (motyliaus) lervomis. Beje, tai pagrindinis žiemos maistas daugeliui žuvų.

Žiemos metu žvejai dažniausiai sugauna kuojų. Tai karpinėms žuvims priklausanti rūšis, tačiau labai mėgsta šaltą vandenį ir intensyviai maitinasi visą žiemą. Jos pagal amžių susitelkia į pulkus ir vandens telkiniuose užima skirtingo gylio vietas. Jaunesnės žuvys laikosi netoli kranto, o didžiosios (vyresnės)  - būriuojasi giliau. Tai visaėdės žuvys, vasarą besimaitinančios tiek augaliniu, tiek ir gyvūninės kilmės maistu. Tačiau žiemą dažniausiai minta ne tik moliuskais, smulkiomis dėlėmis ar vabzdžių lervomis, bet ir puola nusilpusį žuvų mailių. Tik pavasariop, kai pakrantėse pradeda atitirpti ledas, jos pajuda arčiau kranto, arčiau šiltesnio vandens.

Karšiai taipat telkiasi į amžiaus grupes. Dar spalio mėnesį jie išsiskaičiuoja pagal dydį ir svorį. Jaunikliai laikosi kartu su plakiais ir didelėmis kuojomis, o didieji, kaip kokie riebūs masonai, mėgsta tik savo draugiją, toliau nuo viešumos, kur giliau ir ramiau. Praalksta tik vasario mėnesio antroje pusėje, visiškai sudilus mėnuliui ir prasidėjus pirmiesiems atlydžiams.

Ešeriai, bet kokį mailių laiko savo priešu ir be atvangos su juo kovoja. Ar didelis, ar mažas, ryja kol paspringsta, tačiau laikosi griežtos amžiaus hierarchijos ir netoleruoja net savo vaikų. Beje, didieji kupriai, sausio mėnesį dažnai pakeičia meniu ir pereina tik prie chironomidų lervų. Pasidaro nepakantūs apniukusiam orui ir liūdnai laukia, kol pasirodys saulelė. Tvoras spustelėjus  sprogdinančiam šaltukui, jie kartu su žvejais, džiaugiasi retais saulės spinduliais ir kartas nuo karto suorganizuoja netikėtą ataką. Tačiau vasario antroje pusėje, intensyviai bręstant ikrams, pradeda labai storėti, kol kovo pradžioje galutinai prarandą apetitą. Artėja nerštas.

Lydeka, nuo rudens įsibėgėjusi ryti viską kas aplinkui kruta, nesustoja net žiemą. Ešeriukas, kuojytė, plakiukas….karšiukas -  viskas tinka, tik deja, nuo sausio 1 dienos jų gaudyti ant gyvo masalo negalima, o vasarį reikia jas visai užmiršti  … artėja nerštas.

Spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje stintos atsiunčia pirmuosius žvalgus į Kuršių marias. Nedideliais mobiliais būreliais, pučiant suominiam vėjui, jos klajoja po Klaipėdos uosto akvatoriją. Intensyviau kibdamos ne tik apniukusiomis dienomis, bet  ir vakarais. Jų labai nedaug, tačiau jos itin skanios, nes gerai įmitusios jūroje ir dar nepradėjusios naudoti sukauptos energijos ikrų brandinimui. Tačiau tikrasis stintmetis prasidės tik antroje sausio pusėje. O atėjęs vasaris pasijus visoje Klaipėdoje - tada agurkais kvepės kiekvienas namas, kiekviena laiptinė. Visi žino „stinta eina“ tada „stogas nuvažiuoja“ beveik visiems Lietuvos ir beveik pusei Latvijos žvejų.

Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų daugiausiai darbo turi vėgėlės. Joms pats nerštas. Minija, Veiviržas, Nemuno sėkliai… O po neršto dar ir nesuvaldomai apetitas padidėja. Sausio mėnesį jos grįžta į Kuršių marias alkanos ir piktos. Tada kimba ir dieną, ir naktį, net saulei blizginant… Vabzdžių lervos, žuvies mailius, bet labiausiai mėgstamas gardumynas - riebios stintos.

Jeigu pūgžliai užaugtų bent  iki pusės kilogramo… svajoja daugelis žvejų. Tai tikrai puikaus skonio žuvis . Intensyviai maitinasi ištisą žiemą. Gaudyk ir džiaukis, tačiau dažnai reikalingas didinamasis stiklas laimikiui suskaičiuoti.

Sausio antroje pusėje, kai ant ledo tėra tik šerkšnas, o diena  - skaidri kaip ašara, tarp dugno akmenų žiemojantys starkiai suorganizuoja rimtą medžioklę. Ji būna netikėta, staigi ir efektinga. Po jos lieka ilgi, oponentiško pavydo persunkti, žvejų pasakojimai:

- Hmm, atsimenu kaip 1985 metų žiemą …

Ir tada visa tauta aplink nutyla…

Labiausiai žiemužės nemėgsta lynai, karosai, raudės. Jie susiranda saugias vietas ir pasineria į sapnų pasaulį, ten smagiau ir šilčiau.

O ką daryti aukšlėms, kai ledas virš galvos? Sidabrinė jų armija didelė ir drąsi puola, kas po nosimi papuola, vabzdžių lervas, vežiagyvius, net žuvų mailių. Ir kartais užtenka tik vienos mažytės balansyrinės blizgutės visai armijai į nelaisvę paimti.

O taip, žiema visiems sunkus metas, ypač žvejams…

Oi kaip sunku namuose ant sofutės gulinėti…

Su Naujaisiais…

Rodyk draugams

Nepažįstama žuvis

Remigijus Dailidė/ vyr. biologas-muziejininkas/Jūrų faunos skyriaus vedėjas/Lietuvos jūrų muziejus

Spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesį, kai vandens temperatūra nukrenta žemiau 6 laipsnių C, Kuršių mariose pasirodo stambokos, pailgos, sidabriškos spalvos žuvys. Atidžiau pažvelgus matosi, kad jų burna maža, šiek tiek palinkusi į apačią, žvynai smulkūs, o nugaros pusėje, šalia uodegos, yra nedidelis riebalinis pelekas. Dažniausiai jos būna 40-50 cm ilgio ir sveria iki 2 kg. Maitinasi moliuskais, vėžiagyviais, žuvų mailiumi. Baltijos jūroje auga greitai ir lytinę brandą pasiekia jau ketvirtais metais. Gyvena apie 10 metų.

Tai paskutinio ledynmečio reliktas - sykas. Atsitraukus ledynams Euroazijos šiaurinėje dalyje susiformavo daugybė upių ir ežerų, kuriuose gausiai veisėsi sykai. Tačiau sparčiai šylant klimatui, jie ėmė nykti. Europoje sykų liko tik giliuose, alpiniuose ežeruose, Baltijos jūroje, Europos ir Rusijos šiaurinėje dalyje. Lietuvoje natūraliai jų išliko Vištyčio ir Platelių ežeruose. Tai paaiškina, kodėl ši žuvis turi daug skirtingų rūšinių formų.

Sykai - sparčiausiai nykstanti žuvų rūšis Europoje. Praeitame šimtmetyje, būdamos labai jautrios užterštumui, jos pradėjo nykti Baltijos jūros upių deltose, o daugelyje ežerų buvo masiškai išgaudomos tinklais. Uždraudus  pramoninę žvejybą vidaus vandenyse ir Baltijos jūros priekrantėje, Vakarų Europoje situacija dalinai stabilizavosi. Tačiau Lietuvoje ji yra kritiška. Jeigu ežeruose sykų pramoninė žvejyba beveik nevykdoma, tai Baltijos priekrantėje ir Kuršių mariose jie masiškai išgaudomi plaukdami neršti. Ši, gylį mėgstanti žuvis, maitintis plaukia į seklesnes vietas, todėl ežeruose jos turi savo migracinius takus, o Baltijos jūroje migracija į nerštavietes vyksta 10-20 metrų gylyje. Tačiau tose vietose žvejai stato tinklus. Pvz. dėl aplink Klaipėdos molus pastatytų tinklų, sykams neįmanoma patekti į Kuršių marias.

Kaip mėgėjiškos žvejybos objektas, sykas yra labai įdomus. Tai ištvermingas ir stiprus kovotojas, sugebantis galingai pasipriešinti. Jie gaudomi dugnine meškere, masalams naudojant naktinius sliekus, žuvies gabaliukus, krevetes. Dažniausiai kimba vakarais ir naktį, pučiant šiauriniam vėjui, o apniukusiu oru ir dienos metu. Tačiau pagauti šią žuvį nėra lengva. Visų pirma, jos turi savo migracinius takus, nuo kurių nukrypsta tik maitinimosi metu, todėl reikia žinoti kuriose vietose sykai laikosi. Antra, sykų liko labai mažai ir fiziškai pagauti meškere galima tik atsitiktinai. Paradoksali situacija - mėgėjiška sykų žvejyba yra draudžiama spalio-gruodžio mėn. tačiau, pramoninei žvejybai draudimų nėra. Po neršto sykai traukia atgal į jūrą ir sėkmingiausia jų žvejyba gali būti sausio ir vasario mėnesiais.

Rodyk draugams

Kaip atpažinti plekšnes?

Fotografas Holly Latham Copyright Holas Latham

Fotografas Holly Latham Copyright Holas Latham

Remigijus Dailidė / Vyriausias biologas-muziejininkas / Jūrų faunos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Keistokas klausimas, ypač žvejams. Iš pirmo žvilgsnio paprasta atskirti plekšnes nuo kitų žuvų rūšių. Akivaizdžiai plokščios formos kūnas, akys ir burna persuktos, nugara rusvai dėmėta, o pilvas baltas. Tai galėtų padaryti netgi pirmokas. Tačiau, kaip atpažinti upinę plekšnę nuo jūrinės - tai nelengva net ichtiologams.
Upinė plekšnė Platichthys flesus toleruoja gėlą vandenį, todėl yra dažna Baltijos pajūrio ir Kuršių marių gyventoja. Sutinkama Danės ir Šventosios upių žemupiuose, net Atmatos ir Kuršių marių sankirtoje. Jos galva dviem atvejais iš trijų yra atsukta į kairę pusę, o šoninė linija, kaip ir visa oda, einanti išilgai nugaros yra šiurkšti. Dažniausiai tinklais sugaunama iki 35 cm, o žvejai mėgėjai pagauna 10-15 cm dydžio. Labai vislios ir atsparios užterštumui žuvys. Subręsta 3-4 metų. Neršia kovo -balandžio mėn. vandens masėje 10-40 m gylyje. Prieš pat nerštą ir jo metu nesimaitina, todėl po neršto būna labai išsekusios ir liesos. Upinės plekšnės yra mėgėjos keliauti. Vaikystėje jos laikosi arti kranto, upių žiotyse, kur gausu smulkaus maisto, o subrendusios keliauja priklausomai nuo sezono. Pavasarį ir vasaros pradžioje, kol vandens temperatūra nesiekia 17 laipsnių C jos laikosi netoli kranto, 3-15m gylyje. Ten smaguriauja neršiančiomis smulkiomis žuvimis (smėliniais grundalais, mažaisiais tobiais, brėtlingiais), jų ikrais, krevetėmis, šoniplaukomis, tačiau vėliau traukia gilyn kur gausu moliuskų. Rudenį, atvėsus vandeniui iki 12-8 C, grįžta arčiau kranto, o žiemą vėl plaukia gilyn.

Upinė plekšnė, LJM foto

Upinė plekšnė, LJM foto

Jūrinės plekšnės Pleuronectes platessa skiriasi nuo upinės plekšnės savo švelnia oda ir ryškiomis oranžinės spalvos dėmėmis, ant galvos tarp akių ir žiaunų yra nuo 4 iki 7 smulkių žvynynių ataugų, šoninė linija prie galvos šiek tiek išlinkusi, o galva dažniausiai pasukta į dešinę pusę. Baltijos jūroje dydis, nerštas ir gyvenimo būdas labai panašus į upinės plekšnės, tačiau jos gyvena tolėliau nuo kranto, 25-50 m gylyje, mažiau migruoja ir į Klaipėdos uosto akvatoriją atklysta retai. Mokslininkai pastebėjo, kad jūrinių plekšnių populiacijos dydis priklauso nuo vandens druskingumo. Beje Lietuvos pakrantėje vidutinis druskingumas tėra 6-8 promilės, o tai jau populiacijos paplitimo riba.
Abiejų plekšnių rūšių dydžiai priklausomai nuo druskingumo labai skiriasi. Pvz Atlanto vandenyne jūrinės plekšnės užauga iki 1 m ilgio ir 7 kg svorio, o upinės pasiekia net 60 cm dydį ir 3 kg svorį.
Kadangi šių plekšnių rūšių gyvenimo būdas panašus gamtoje egzistuoja daug hibridų. Jie turi panašių požymių, būdingų abiejoms rūšims. Ir suprasti kur kokia rūšis pakankamai sudėtinga.
Įdomu palyginti ir skonines šių žuvų savybes. Upinės plekšnės mėsa sausesnė, raumenų sluoksniai iškepus neatsiskiria. Jūrinės plekšnės mėsa - riebesnė ir iškepus akivaizdžiai matosi raumenų sluoksniai.

Nuotraukoje šviežiai sugauta Pleuronectes platessa.  Fotografas Holly Latham

Rodyk draugams

Kaip atskirti šlakį nuo lašišos?

http://www.oldtrout.ca

Remigijus Dailidė / Vyriausias biologas-muziejininkas / Jūrų faunos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Daugelis Lietuvos žvejų mėgėjų domisi lašišų žvejyba upėse ir  Baltijos jūroje. Paskutiniu metu žiniasklaidoje vis daugiau pasirodo nuotraukų su  įspūdingais laimikiais pavadintais lašišomis. Tačiau  įdėmiai pažvelgus matosi,  kad  pagautoji žuvis dažniausiai yra ne  lašiša, o šlakis.  Vis dėl to, kaip teisingai šias žuvis atpažinti ?

Oficialiai teigiama, kad šlakių (lot. Salmo trutta)  patinai gali užaugti iki 1,4 m ilgio, tačiau dažniausiai pagaunami iki 72 cm dydžio ir 50 kg svorio. Registruotas amžius 38 metai. Šlakių pagrindiniai požymiai: galva didelė, smaili ir akivaizdžiai ilgesnė už krūtininio peleko pradžią. Burna ilgesnė už statmeną akies liniją, dantys ryškūs, riebalinis pelekas rausvu galu ir sutampa su analinio peleko pabaiga, arba šiek tiek trumpesnis. Uodegos kotas storas ir apvalus, uodegos statmenoji kraštinė tiesi, spalva varijuoja nuo sidabriškai melsvos Baltijos jūroje iki rusvai gelsvos upėse, dėmės apvalios ir išsidėsčiusios visame žuvies kūne. Prieš nerštą, kildami upėmis, šlakiai maitinasi, todėl ir kimba. Neršto metu nesimaitina, saugo dėtį. Po neršto godžiai maitinasi.

Lašišos (lot. Salmo salar) patinai gali užaugti iki 1,5 m ilgio, patelės iki 1,2m ir iki 47 kg svorio. Auga labai greitai, registruotas amžius – 13 metų. Pagrindiniai požymiai: galva apvali trumpa ir pasibaigia ties krūtininio peleko pradžia, burna su nedideliais dantimis ir neilgesnė už statmeną akies liniją, riebalinis pelekas – vienspalvis ir ilgesnis už analinio peleko pabaigą, uodegos kotas laibas, uodegos statmena kraštinė nežymiai įlinkusi, kūno dėmės x formos ir išsidėsčiusios nuo nugaros iki šoninės linijos, spalva varijuoja nuo sidabrinės Baltijos jūroje iki pilkšvai rusvos upėse. Prieš nerštą visiškai nesimaitina, todėl nekimba. Tačiau užėmusios neršto teritoriją agresyviai veja kitas žuvis, taip pat ir brakonieriškas blizges. Po neršto pradeda maitintis ir kovo, balandžio mėnesiais savo rajumu nenusileidžia šlakiams.

Gamtoje visada egzistuoja ir hibridinės artimų rūšių formos. Taip yra ir su šlakių ir lašišų hibridais. Šie hibridai, ypatingai patinėliai, yra vaisingi, tačiau, kaip atskirti, kuris šlakis, o kuri lašiša yra pakankamai sunku. Savo elgsenoje jie turi šlakio požymių (pvz. prieš nerštą maitinasi).

Per paskutinį dešimtmetį dėl nerūpestingo ir neapdairaus žmonių elgesio labai padaugėjo hibridinių formų išvestų veislynuose. Ne išimtis ir Lietuvos pakrantese bei upėse pagaunami hibridai. Todėl, apibūdinant laimikį reikia taikyti tik lašišoms būdingus požymius. Ir jeigu nors vienas požymis nesutampa ar sukelia įtarimą,  reiškia tai jau yra arba hibridas,  arba šlakis… tai jokiu būdu ne lašiša. Jeigu rudenį su dirbtine musele pagavote lašišą, reikia labai įdėmiai apžiūrėti laimikį. Prieš nerštą lašišos nesimaitina. Na, nebent jūs žvejojate nerštavietėje, o lašiša gina savo teritoriją.

Tačiau egzistuoja dar keistesni hibridai – tai į laisvę pabėgusių pramoninių lašišų ir laukinių lašišų bei šlakių hibridai. Jeigu pramoninės ir laukinės lašišos hibridas neturi aiškių išorinių požymių (kreivi krūtininiai pelekai ir pastorėjęs uodegos kotas), atpažinti kuri tai žuvis įmanoma tik genetiniu tyrimų būdu. Įdomu yra ir tai,  kad laisvėje visų šių žuvų hibridų patelės renkasi šlakių patinėlius. Liaudiškai tariant visų hibridų palikuonys „šlakėja“.

Rodyk draugams

VANDENŲ KAREIVIAI

Remigijus Dailidė / Vyriausias biologas-muziejininkas / Jūrų faunos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Pavasarį, balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, kai vandens temperatūra pasiekia 10 C, tarsi dideli ir sunkūs bombonešiai pakyla nerštui didieji ešeriai. Dar žiemos pradžioje susimetę į nedidelius būrius dabar jie sudaro daugiatūkstantinę armiją, kuri turi vieną ir pagrindinį tikslą… nerštą. Tarsi pagal vado komandą patelės išleidžia ilgus, beveik iki metro ilgio nerštui skirtus ikrų kaspinus, prie kurių iš karto prisistato patinėliai. Lengvas chaosas rikiuotėje tęsiasi apie savaitę. Laikas nuo laiko, pasikeisdami vietomis, patinėliai asistuoja vis naujoms patelėms. Galvoti apie maistą nėra kada. Reikia atlikti svarbiausią pareigą.
Pavasarinė saulė kaitri. Jeigu šiaurės vėjas pamiršta mūsų kraštą, tai kylanti vandens temperatūra sužadina ir begalinį ešerių apetitą. Užuodusi maistą, bebaigianti nerštą armija pradeda persirikiavimą. Pirmieji atakai ruošiasi jaunieji pėstininkai. Lyg pagal nematomo vado įsakymą puolimas prasideda staiga. Bekylančios vabzdžių lervos, dėlės, įvairios kirmėlės ir vėžiagyviai užpuolami be jokio gailesčio. Antroje eilėje daugiau patirties turintys kariai įsiveržia su dar didesne jėga. Tada kliūna visiems, ir saviems, ir svetimiems. Vėliausiai fronte pasirodo armijos elitas, didžioji karininkija. Kuri labai skrupulingai ir gurmaniškai vertina kiekvieną auką. Gyvenimo patirtis daro savo. Ne kiekvienam ešeriui likimas skiria žvejo kabliuką…

Rodyk draugams

BALANDIS. KUOJA – VANDENS UŽTERŠTUMO INDIKATORIUS

Remigijus Dailidė / Vyriausias biologas-muziejininkas / Jūrų faunos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Dar vasario mėnesį, kai ežerus ir upes kausto storas ledas, kuojos susimeta į didelius būrius. Ši sidabro spalvos, rausvais pelėkais ir oranžinėmis akimis žuvis yra gausiausia mūsų vandenyse. Iš pažiūros paprasta žuvelė niekada nekėlė mokslininkams didelio susidomėjimo. Ir moksliniai tyrinėjimų rezultatai buvo įprasti: subręsta 4-5 metų, pasiekusi vos 10 cm dydžio, patinai nuo patelių beveik nesiskiria, minta vos ne viskuo (kirmėlėmis, vabzdžiais ir jų lervomis, moliuskais, įvairiais dumbliais), neršia nuo 1 iki 100 tūkstančių ikrelių, vidutiniškai užauga iki 25-30 cm dydžio ir 1 kg. svorio. Didžiausia pagauta buvo 50 cm dydžio, 1840 g svorio ir 14 metų amžiaus.


Tačiau paskutiniu metu atkreiptas dėmesys į šios rūšies keistąsias savybes:
1. Atspari cheminiam užterštumui. Vandens telkiniuose, kur cheminės nuotekos yra blogai valomos, ši rūšis tampa dominuojančia. Tarsi savotiškas užterštumo indikatorius.
2. Pavydėtinas vislumas. Kuojas apvaisinti gali net karšiai ar plakiai. Tada kai kurie vaisingi jų hibridai vėl gali neršti kartu su kuojomis.
3. Vandens telkiniuose, kur yra didelė verslinių žuvų pergauda, kuojos tampa dominuojančia rūšimi. Čia jos sudaro mitybinę konkurenciją karšiams.
4. Atspari vandens druskingumui. Ganėtinai dažna Šiaurės, Baltijos, Juodosios ir Kaspijos jūrų priekrantėse šalia upių žiočių ar lagūnų.
5. Neršia santykinai šaltame vandenyje 8-11 C. Todėl, vystymosi metu, ikreliai apsaugomi nuo nepageidaujamų ligų. Tai pat ši savybė padeda kuojų populiacijai pasistūmėti toliau į šiaurę.

Kuoja. Nuotraukos A. Mažūno.

Ir, ko gero, tai vienintelė europietiška karpinių žuvų rūšis, kurios arealas agresyviai plečiasi. Ji sutinkama nuo Portugalijos iki Rytų Sibiro Rusijoje. Būdama visiškai nereikli maistui ji pasiekė Ispaniją ir Šiaurės rytinę Italijos dalį ir ten tapo agresyvia invazine rūšimi. Net tolimoji Australija, kur 1860 ir 1880 m. britai atvežė kuojas sportinei žvejybai, tapo joms vos ne gimtaisiais namais

Rodyk draugams

KOVAS. MEILĖS ŠOKIS

Remigijus Dailidė / Vyriausias biologas-muziejininkas / Jūrų faunos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Kovo pradžioje, kai saulė įkaitina dirvos paviršių ir pradeda tirpti sniegas, susidaro didelės balos polaidžio vandens. Įšalas žemėje neleidžia jam susigerti, tada gausiai prisotintas deguonies srauniais upeliais jis teka į melioracijos griovius, didesnius upelius ir upes. Pajutę šviežią vandenį upelių intakuose būriuojasi didžiausi mūsų vandenų plėšrūnai lydekos. Joms dabar rūpi tik nerštas. Laiko yra labai nedaug. Jos kyla upeliais aukštyn ir aukštyn ieškodamos šiltų saulėtų vietų. Kur dienos metu vanduo sušyla iki 10 C . Patelės būdamos didesnės už patinus yra poligamės. Todėl sugeba suvilioti keletą jaunų patinėlių, su kuriais sušoks garsųjį lydekų šokį.

Vieną vidurdienį, besišildanti saulės spinduliuose patelė pradeda keistai drebinti uodegą. Tai pirmasis signalas, vanduo jau šiltas. Šokiui kviečiamas partneris. Atsakymo ilgai laukti nereikia. Artimas kontaktas su tokiu pačiu uodegos padrebinimu ir patelė jam padovanoja pirmąją ikriukų porciją. Pasklinda hormonų kvapas. Šokio ritmas greitėja, įtampa kyla. Kviečiamas šokiui antrasis partneris. Saulė vis stipriau šildo vandenį. Keičiasi partneriai, o šokis vis dar tęsiasi. Tikrasis lydekų flamenco. Po trejeto dienų pavargsta visa šokėjų grupė. Ikreliai išneršti ant pernykščių vandens augalų ar potvynio apsemtos žolės. Šokėjai išsiskirstė ir ilsisi. Jie neteko net iki 15 procentų savo svorio.

Praėjus dešimčiai dienų pradeda ristis ikriukai. Lervutės būna nuo 7 iki 10 mm ilgio ir pasklinda tarp augmenijos. Kol savo trynio maišelyje turi maisto, jos auga labai greitai. Jau po geros savaitės lervutės padvigubėja ir pasidaro panašios į savo tėvus. Įgimti plėšrūno genai galutinai suformuoją monstrą. Praryta pirmoji auka, vandeninis ciklopas ar dafnija nubrėžia tiesią likimo liniją. Jaunoji lydekaitė visą likusį savo gyvenimą bus baisioji žudikė ir kanibalė.

Nuotraukos A. Mažūno.

Rodyk draugams