BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip paruošti žuvį rūkymui?

http://www.visitneringa.com/lt/main/know/traditions/fishery

http://www.visitneringa.com/lt/main/know/traditions/fishery

Specialistai pataria karštam rūkymui naudoti klasikinius prieskonius - druską, pipirus ir česnakus.
Žuvį galima perpjauti dvejopai: karpines žuvis išversti kaip išklotines,o kitas (ešeriai,sykai,skumbrės ir t.t.) išskrosti ir išilgai įpjauti ties stuburu,kad prieskoniai geriau įsigertų.
Sūdyti galima skirtingai, priklausomai kiek laiko likę iki rūkinimo. Jei rūkinti norite kitą dieną, tai geriausiai palaikyti pasūdytame vandenyje. Kita dieną įtrinti česnakais (supjaustyta smulkiais kubeliais) ir pipirais.
Jei rūkinti  už poros valandų, tai apibarstyti druskos nepagailint (atsižvelgti kokio dydžio žuvis) ir įtrinti česnakais bei pipirais.

http://www.visitneringa.com/lt/main/know/traditions/fishery

http://www.visitneringa.com/lt/main/know/traditions/fishery

Rodyk draugams

Marinuotos žiobrio nugarėlės

“Kai žuvys neršti, žvejui pirštai peršti”

Marinuotos žiobrio nugarėlės

2 kg žiobrių – 1 kg žiobrių filė su odele – 800 g žiobrių nugarėlių.
1 stiklinė cukraus
3 v.š. rupios druskos
1 v.š. kmynų
2 v.š. džiovintų krapų

Užsidedame pirštines, pasiimam aštrų peilį ir imamės žiobrių.
Žvynai nusilupa labai lengvai – gulsčiu peiliu nuo uodegos braukiam lig galvos – net nesispraigo (ne taip kaip ešeriai).
Galvas, stuburus ir uodegas – į puodą. Lai verda porą valandų. Jei dar turite ir kitokios žuvies – bus puiki žuvienė.

Kadangi filė labai jau plona – nulupam odą ir, kartu su papilvėmis, sumalam – puikūs maltinukai.

Žiobrių nugarėles paliekam su odele.
Pasidarom cukraus, druskos ir kmynų mišinį. Saujelę beriam ant dugno ir sudedam vieną sluoksnį žiobrių. Vėl užberiam mišiniu, krapais ir vėl dedam sluoksnį žuvies. Taip susluoksniuojam visą pasiruoštą žiobrį – paskutinis sluoksnis turi būti mišinys su krapais.
Uždengiame lėkšte ir dedam į šaldytuvą bent parai.

Po paros žiobrio nugarėlės plaukioja marinate. 
Nupilam marinatą ir sudedam odelėmis ant virtuvinio popieriaus, kad susigertų skysčio perteklius.
Valgom kas kaip sugalvojam. Aš paruošiau užkandėlę su žaliomis salotomis, namine duona ir žalumynų rutuliukais.

Receptas - http://madamos.wordpress.com

Apie „Žiobrinių“ tardiciją

Žiobris
- tai - pusiau praeivė, karpinė žuvis,
- sveria nuo vieno iki trijų kilogramų, ilgis – iki 50 cm.,
- žiobris kaulėtas ir ašakotas, riebus, labai skanus, ypač rūkytas.

Žiobrinės – sena panemuniečių žvejų šventė. Tradicija kepti žiobrius pamovus ant medinių iešmukų atėjo nuo Nemuno žemupio. Tai būdavo ne tik Nemuno žvejų bet ir visų prie Nemuno gyvenančių žmonių šventė.

Praeitį atgaivinti iš naujo pasiryžo Panemunių regioninio parko specialistai ir Kriūkų seniūnas Viktoras Jakštys su savo šauniąja seniūnijos komanda. Taigi, jau keletas metų iš eilės gegužės mėnesį švenčiama Žiobrinių šventė, Kriūkuose, panemunėje.

Tradicija kepti žiobrius, pamovus ant medinių iešmukų atėjo nuo Nemuno žemupio. Tai būdavo ne tik Nemuno žvejų bet ir visų prie Nemuno gyvenančių žmonių šventė. Žiobrius Panemunių gyventojai laikė populiariausia žuvimi, simbolizuojančią vasaros pabaigą.

Šventės ruoštos vaizdinguose Nemuno slėniuose: Pašvenčio ir Kalkėnų kaimų miškuose, Gelgaudiškyje, Smalininkuose, Plokščiuose ir Viešvilėje, prie Rambyno piliakalnio. Į žiobrių gegužines atplaukdavo daug svečių iš Kauno. XX a. šeštą dešimtmetį žiobrius kepė ir valgė Kuršių Nerijos žvejai Grobšto kalno papėdėje. Žiobrinės švenčiamos du sezonus: pirmasis būna pavasarį iki gegužės 1 d., antrasis vasarinis - prasideda liepos 1 d. ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį sugaunami žiobriai būna jau atsiganę, turi daug ikrų.

Įspūdingai žiobrinės būdavo švenčiamos ir Jurbarke – ten vykdavo žiobrių šventės karnavalas, kuriame dalyvaudavo ne tik miestelėnai, milžiniško dydžio žuvų figūros, bet ir „Žiobrių Karalienės“. Beje, minėtosios „Žiobrių karalienės“ šį vardą gaudavo už tai, kad labai skaniai kepdavo žiobrius. Kalnėnų Žiobrių karalienė“ 1936 metais keptais žiobriais vaišino ir Lietuvos prezidentą A. Smetoną, kuris važiuodamas iš Palangos į Kauną, buvo sustojęs Kalnėnuose.

Žiobrių kepimo gegužinės atgaivintos ir šiandien. Vienintelė tokia šalyje rengiama šventė, su smagiomis atrakcijomis ir 12 valandų trunkančiais „gyvos“ muzikos koncertais poilsiavietėje prie Nemuno, Kriūkų miestelyje sukviečia ne tik Šakių regiono gyventojus, bet ir gausų būrį svečių iš visos Lietuvos. 2005 ir 2006 metais vykusiose šventėse apsilankė po 10 000 žmonių.

Koks žiobrio kepimo ritualas?

Žiobris pasirinktas neatsitiktinai - mat kepant ant iešmo žiobrio mėsa nesusmunka. Žiobrinių šventės „vinis“ - gurmaniškas žuvies kepimo ritualas, palydimas svečių bruzdesio, muzikos ir dainų skambesio, šokių, žaidimų, burtų ir mįslių.

Pradžioje žuvys specialiu būdų išskrodžiamos: prapjovus pagerklį pro priekį išimami viduriai, vėliau žuvys per žiotis perveriamos iki pat uodegos 40-50 cm ilgio karkliniais iešmais. Ant viršaus barstomi prieskoniai ir druska, žuvų šonuose kas 1-2 cm skersai padaromi įpjovimai – „zebro dryžiai“.

Tokie iešmai susmeigiami į žemę 1 m atstumu aplink paruoštą laužą. Laužas ruošiamas tik iš lapuočių medžių malkų. Žiobrių kepimas trunka 3-4 valandas. Vienai žuvies pusei iškepus, apsukama kita, iešmai palaipsniui artinami prie laužo, kol galutinai apskrunda. Tinkamai iškepus žiobrį, pro skersinius plyšius nesiveržia skystis, jo oda sausa. Žalio žiobrio paviršius yra sidabro spalvos, o iškepus jis tampa vaškinis.

Rodyk draugams

Žuvies blyneliai

700 g žuvies filė
3-4 kiaušinių
1 svogūno
1 morkos
2 valg. šaukštų majonezo
3-4 valg. šaukštų krakmolo
žalumynų (petražolių, krapų)
aliejaus kepimui

Žuvies filė supjaustome 1 cm gabaliukais, sumaišome su majonezu, dedame į šaldytuvą ir paliekame marinuotis nors kelioms valandoms (geriausia palikti per naktį).

Svogūną supjaustome smulkiais kubeliais, morką sutarkuojame burokine tarka.

Susmulkiname žalumynus ir viską sumaišome su žuvies gabaliukais. Į masę sudedame krakmolą, kiaušinius, viską gerai išmaišome.

Kepame kaip  blynelius aliejuje.

Skanaus

Rodyk draugams

Tunas - Jūsų stalui!

Tunai paplitę tropiniuose ir subtropiniuose Pasaulinio vandenyno vandenyse ir yra viena vertingiausių žuvų rūšių.

Tuno mėsa turtinga baltymų, turi daug vitaminų, ypač A ir B12 grupės. Tuno mėsos savybės daro jį vertinga žaliava originaliems kulinarijos gaminiams.

Troškintas tunas su daržovėmis

600 g žuvies, 3 šaukštai augalinio aliejaus, 2 svogūnai, 2-3 pomidorai, 2 morkos, po šaukštą sviesto ir miltų, maltų pipirų ir druskos – pagal skonį.

Tuno mėsą supjaustykite gabalėliais, pasūdykite, apibarstykite pipirais, pavoliokite džiūvėsiuose ir apkepinkite. Svogūnus ir morkas apkepinkite, pridėkite nepjaustytus pomidorus ir miltus, apkepinkite iki šviesiai rudos spalvos.

Žuvį ir daržoves sudėkite į indą ir troškinkite ant silpnos ugnies 20 minučių.

Geras patiekalas šiam garnyrui – bulvių piurė.

Natūralus šnicelis iš tuno

600 g filė, 5 šaukštai augalinio aliejaus, vienas kiaušinis, pusės stiklinės maltų džiūvėsių. Prieskonių ir druskos – pagal skonį.

Paruoštą filė supjaustykite porcijomis. Pamuškite, pabarstykite pipirais, apvoliokite išplaktame kiaušinyje ir džiūvėsiuose, po to apkepinkite augaliniame aliejuje abi puses.

Kaip garnyrą rekomenduojame pateikti keptas bulves arba daržovių salotas.

Vakarų žuvies realizavimo valdyba/ 1987 m.

Medžiaga - iš LJM fondų.

Rodyk draugams

…Kad tik žuvų būtų, valgytojų atsiras

Silkių bulvės

Sūrios silkės 24 valandas mirkinamos. Išimami kaulai, į gabalus supjaustomos. Su lupenomis išvirtas bulves piausto į griežinėlius, deda juos sluoksniais su silkių gabalėliais ir lašiniais. Ant viršaus užpilama miltų skiedinio ir 10 minučių kepa krosnyje.


Rodyk draugams

Kaip žvejų moterys kepdavo duoną?

Nuotrauka iš www.vmvt.lt

Nuotrauka iš www.vmvt.lt

Šimtmečio pradžioje Lietuvos pajūrio žvejų šeimose vyravo matriarchatas. Moterys tvarkė ūkį, piniginius reikalus, rūpino­si vaikų ir senelių priežiūra, o vyrai dirbo jūroje ir jiems tik laivai bei žūklės priemonės terū­pėjo. Net jūroje sugautos žu­vies pardavimas moterims priklausė. Grįžtančius iš jūros vy­rus moterys visados jau žuvų turguje pasitikdavo ir laimikį perimdavo į savo rankas. Čia pat ir žuvį pardavinėdavo, o gau­tus pinigus į dimliuką kišdavo. Tiesa, nebuvo žvejų moterys „užkietėję nagai“, kai tinklai­čiai įprastiniam išplaukimui paruoš­ti ir likdavo tik nebaigta parduo­ti žuvis, atskaičiuodavo žveji­kės vieną kitą litą savo vyrų pyvai ar brangvynio šimtgramiui išgerti. Ir kaimuose likdavo mo­terys. Žuvis dažniausiai tekdavo parduoti perpardavinėtojoms di­desniais kiekiais. Pirkdavo ir miestiečiai, bet tik svarais. Apie 1933–1934 m. vasaros vidurį uoto svaras tik 25 centus tekainavo. Kai moterys baigdavo prekiauti žuvį, tarsi susitarę šiek tiek įkaušę ir vyrai pasirodydavo. Ir vėl jūron plaukdavo, o mote­rys, apsiprekinusios įvairiais maisto produktais, varydavo sa­vo bėriukus ar sartukus namų link. Kadangi ištisus trečiadie­nius ir šeštadienius moterys pra­leisdavo turguje, tai joms ir virtuvėje mažiau laiko likdavo. Jeigu šeimoje daugiau suaugu­sių nebūdavo, tai motina iš va­karo paruošdavo ką nors vai­kams, kad šie galėtų pavalgyti. Paaugliais dar mažiau rūpintasi – šie jau buvo tikri gamtos vai­kai.

Daugelį maisto produk­tų žvejų moterys pirkdavo turguje arba parduotuvėse, bet duoną stengdavosi kepti namuose. Dažniausiai kepdavo plikytą su kmynais, nes ši ilgiau šviežia iš­silaiko. Užpliko miltus į duonos lovę (geldą), o kai tešla iškyla – minko. Jeigu šeimyna didelė, tai ir duonos lovė didelė. Ir minko ją dviese: viena moteris iš vieno galo, kita iš kito. Kiekviena šei­mininkė saugodavo savo duonos raugą ne duonkubilyje, kaip aukštaičių moterys, o švariame inde. Lovės, skirtos duonos tešlai maišyti, neplaudavo, o tik švariai išgramdžiusios uždeng­davo drobele ir padėdavo ato­kesnėje vietoje. Po kiekvieno duonos kepimo raugas būdavo keičiamas kitu. Žvejų gyvenime duona vaidi­no svarų vaidmenį. Tai buvo vienas iš pagrindinių maistų, ypač pusryčiams. Atsikėlė žve­jys anksti, nusitvėrė papentuką duonos ir traukia žiaumodamas jūros link. Kol jūros krantus pasiekia, – ir pusryčiai pavalgy­ti.

Na, o jei anksčiau atsikeli ir laiko šiek tiek turi, tuomet ant duonos tepi sviestą, paimi dešros, dar kavos puoduką, ir jau aristokratiški pusryčiai, – prisimena Martynas Bastionas.

Parengė Neringa Stančikienė/muziejininkė-edukologė/ Ryšių su visuomene skyrius/ Lietuvos jūrų muziejus

Ištrauka iš Bernardo Aleknavičiaus fotoapybraižos „Žvejų kaimelio kronika“ (Klaipėda, 2010). Leidinį galite įsigyti Lietuvos jūrų muziejuje.

Rodyk draugams

Paragaukite paprastosios stauridės!

Paprastoji stauridė (Trachurus trachurus) – žvitri ir plėšri žuvis, viena iš pagrindinių Atlanto vandenyne bei Viduržemio ir Juodojoje jūrose gaudomų žuvų. Užauga stauridės iki 50 cm ilgio, gerai kimba visą vasarą ir rudenį. Gaudomos iš valties arba dugninėmis bei plūdinėmis meškerėmis nuo kranto. Masalas – išlukštentos krevetės, šviežios žuvies gabaliukai.

Lietuvos jūrų muziejaus archyve radome Vakarų žuvies realizavimo valdybos 1987 metais parengtų stauridės receptų, kuriais norime pasidalinti.

Namų sąlygomis iš stauridės galima paruošti įvairius šaltus ir karštus patiekalus. Svarbu tik tinkamai apdoroti žuvį: atšildykite, neleisdami jai visiškai atitirpti, taip pavyksta išlaikyti mėsos sultingumą, ir pasūdykite prieš pradėdami ją ruošti. Sėkmės ir skanaus!

Stauridės salotos su obuoliais

300 g žuvies filė, 2 šaukštai miltų, 1 svogūnas, 2 antaniniai obuoliai, pusė stiklinės grietinės, 1 šaukštas acto, augalinis aliejus. Druskos, cukraus, maltų juodųjų pipirų – pagal skonį.

Žuvį pasūdykite, apvoliokite miltuose, pakepinkite, atšaldykite, supjaustykite smulkiais gabalėliais, aplaistykite actu ir palaikykite 20–30 minučių. Pridėkite susmulkinto svogūno, kubeliais supjaustytų obuolių, pipirų, cukraus. Viską sumaišykite ir pagardinkite grietine. Paruoštas salotas sudėkite į salotinę ir papuoškite žalumynais.

Kepta stauridė su ryžiais

500 g žuvies, 2 šaukštai augalinio aliejaus, 2 šaukštai kvietinių miltų, pusė stiklinės ryžių, malti pipirai, druska.

Paruoštą, išskrostą žuvį supjaustykite porcijomis, apibarstykite pipirais, apvoliokite miltais ir truputį pakepinkite. Išvirkite ryžius, pagardinkite juos sviestu, pasūdykite.

Paruoškite padažą: tam reikia paimti 1 šaukštą kvietinių miltų, padžiovinti juos karštoje keptuvėje, atskiesti puse stiklinės sultinio arba vandens, pridėti pusę stiklinės grietinės, druskos, 50 g tarkuoto sūrio, sumaišyti ir užvirinti.

Į indą, išteptą taukais, sudėkite ryžius, žuvį, užpilkite padažu, aplaistykite aliejumi ir dėkite į orkaitę. Patiekalą papuoškite marinuotų daržovių gabalėliais ir žaliaisiais žirneliais.

Vakarų žuvies realizavimo valdyba, 1987 m.

Parengė Neringa Stančikienė

Rodyk draugams

KAIP IŠSIVIRTI GARDŽIĄ ŽUVIENĘ?

Turbūt kiekvienas Lietuvos žvejas galėtų pasakyti tikros žuvienės receptą, patarti, iš kokios žuvies išvirta ji skaniausia ir kokios nevertėtų rinktis. Kulinarinio paveldo žinovai pažymi, kad nors žuvienės receptai ir skiriasi, tačiau yra ir keletas bendrų dalykų, be kurių, tikros žuvienės neišvirsi. Viena būtinų sąlygų – žuvienę turi virti žvejas lauko sąlygomis, katiliuke ant laužo. Ugnis turi būti nestipri, katiliukas atviras, kad verdama žuvis nesuvirtų ir nesuirtų.

Žuvienė – skaidrus sultinys, kuriame išvirti sultingi, stambūs žuvies gabalai. Žuvis sudedama į jau užvirusų daržovių sultinį, kuriame būtinai turi būti bent kelios svogūno galvos. Nemažiau svarbu yra žuvienės nepervirti: gėlavandenės žuvys verdamos iki 20 min, o jūrinės trumpiau – iki 12 min. Klasikinė žuvienė paprastai verdama iš vienos rūšies žuvų ir tik iš šviežios žuvies. Tarp žvejų paplitusi nuomonė, kad jei žuvienė verdama iš šaldytos, sūdytos ar konservuotos žuvies, tai jau nebe žuvienė, o tik žuvies sriuba.

Labiausiai žuvienei virti tinka sterkai, ešeriai, pūgžliai, sykai, taip pat galima virti ir iš salačių, šapalų, karosų, karpių ir raudžių. O ar yra žuvys netinkamos žuvienei? Žvejai atsakytų, kad yra ir jas reikia įsiminti: kuoja, karšis, gružlys, aukšlė, visos silkių šeimos žuvys, grundalai. Žuvienė verdama ir iš jūrinių žuvų, tik tam tinkamų rūšių priskaičiuojama ne tiek jau ir daug: menkė, otas, nototenija, ledinė žuvis, jūros ešerys.

Priklausomai nuo to, kokia žuvis naudojama žuvienei, galima ją gardinti įvairiais priedais: juodaisiais pipirais, petražolėmis, krapais, svogūnų laiškais, lauro lapais, porais.

Tai tokie pagrindiniai žuvienės gaminimo principai. Geros žvejybos ir gardžios žuvienės!

Žuvienė. A. Mažūno nuotr.

Rodyk draugams

ŽIOBRINĖMS – YPATINGI RECEPTAI

Prieš ruošiant žuvį, gražu būtų su ja susipažinti. Žiobris - vertinga praeivė Baltijos žuvis, išplaukianti rudenį ir pavasarį neršti į upes. Neršto metu patinai tampa spalvingi - juodi su oranžiniais pilvais. Neršia šios žuvys gegužės mėnesį rėvose ir srauniose vietose, dideliais būriais. Jaunikliai upėse gyvena apie metus, po to plaukia į jūrą. Užauga iki 1-2 kg svorio.


Žiobrinės - sena panemuniečių žvejų šventė, kai žiobriai kepami pamovus ant karklinių iešmukų. Ši tradicija kilo Nemuno žemupyje ir buvo švenčiama ne tik Nemuno žvejų, bet ir visų prie Nemuno gyvenančių žmonių. Jau keletą metų iš eilės gegužės mėnesį Kriūkuose (panemunėje) švenčiama Žiobrinių šventė. Žiobris pasirinktas neatsitiktinai, mat kepant ant iešmuko žiobris nesusmunka. Ant karklinių vytelių sumauti žiobriai susmeigiami į žemę 1 m atstumu aplink paruoštą laužą, kuriam renkamos tik lapuočių medžių malkos. Žiobrių kepimas trunka 3-4 valandas, vienai pusei iškepus, apsukama kita. Žiobrio kepimo procesas yra lydimas senovinių papročių, dainų, šokių ir žaidimų.
Jeigu neturite glaimybės sudalyvauti Žiobrinėse ir paragauti ant iešmukų kepto žiobrio, siūlome pasimėgauti gardžiu ir paprastai paruošiamu sūdytu žiobriu. Tam Jums prireiks:

400 g žiobrio
Po 1 arbatinį šaukštelį druskos ir cukraus
Šviežiai maltų pipirų
1-2 skiltelių česnako

Išimame žiobrio file ir apibrastome ją druskos ir cukraus mišiniu, pagrdiname maltais pipirais bei kubeliais supjaustytu česnaku. Žuvį perlenkiame pusiau, dedame į maišelį ir paslegiame. Taip paruošta žuvis naktį praleidžia šaldytuve, o pusryčiams kiekvienas gali pasimėgauti gaiviu užkandžiu. Skanaus!

Rodyk draugams

TROŠKINTAS TUNAS SU DARŽOVĖMIS

Artėjant Šv. Velykoms, siūlome savo vaišių stalą paįvairinti patiekalais iš tuno.

Tunai paplitę tropiniuose ir subtropiniuose Pasaulinio vandenyno vandenyse ir yra viena vertingiausių žuvų. Tuno mėsa yra rožinės, rausvos ar net raudonos spalvos, turtinga baltymų, turi daug vitaminų, ypač A ir B12 grupės.

600 g žuvies, 3 šaukštai augalinio aliejaus, 2 svogūnai, 2-3 pomidorai, 2 morkos, po šaukštą sviesto ir miltų, maltų pipirų ir druskos - pagal skonį.

Tuno mėsą supjaustykite gabalėliais, pasūdykite, apibarstykite pipirais, pavoliokite džiūvėsiuose ir apkepinkite. Svogūnus ir morkas apkepinkite, pridėkite nepjaustytus pomidorus ir miltus, apkepinkite iki šviesiai rudos spalvos.
Žuvį ir daržoves sudėkite į indą ir troškinkite ant silpnos ugnies 20 minučių.
Geras garnyras šiam patiekalui - bulvių piurė.

Vakarų žuvies realizavimo valdyba
1987 m.

Rodyk draugams