BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip elgtis pastebėjus pakrantėje ruonius?

Jei pastebėjote ruonius, labai prašome pranešti apie tai Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojams. Mus domina kokioje vietoje matėte gyvūną, kokio jis dydžio ir ką ruonis veikė. Net telefonu padarytos nuotraukos mums suteiktų vertingos informacijos apie gyvūną. Informaciją ir/ar duomenis prašome siųsti el.paštu: a.grusas@muziejus.lt arba pateikti tel. +370 698 37299.


Kovo mėnesį prasideda ruonių jauniklių migracija ir mažyliai gali būti pastebėti besiilsintys pakrantėje. Jeigu ruoniukas visiškai nereaguoja į priėjusius prie jo žmones, vadinasi jisai nusilpęs.


Ką daryti?
• Nevarykite ruonio atgal į vandenį.
• Nešerkite gyvūno.
• Nelieskite ruonio.
• Apsaugokite ruoniuką nuo šunų ir per daug smalsių žmonių. Lai mažylis ramiai ilsisi.
• Nedelsiant informuokite UAB veterinarijos kliniką „AUMURA“. Tel. nr. (visą parą) +370 678 80170 arba +370 616 27028.
• Taip pat prašome paskambinti ir Lietuvos jūrų muziejui (darbo valandomis) tel. nr. +370 698 37299.
• Esant galimybei, sulaukite, kol į vietą atvažiuos šių organizacijų specialistai.
• Radus kritusį ruonį, praneškite nurodytais telefonais: +370 678 80170, +370 616 27028, +370 698 37299.

Dėkojame už bendradarbiavimą ir rūpinimąsi didžiausiais Baltijos jūros gyvūnais, ruoniais.

Rodyk draugams

Jūrų muziejaus kriauklėje rastas įspūdingo dydžio perlas

Didžioji dalis Jūrų muziejaus gamtos fondų suformuoti sovietmečiu, kai darbuotojai galėdavo vykti į ilgalaikes ekspedicijas su žvejybiniais ar mokslo tiriamaisiais laivais į tolimus ir egzotiškus pasaulinio vandenyno regionus. Kita dalis – tai jau pačių jūrininkų atgabentos dovanos. Iki šiol dar ne visos jos buvo ištyrinėtos ir moksliškai aprašytos.

Inventorizuojant gamtos eksponatus – jūrų moliuskų kriaukles, muziejaus darbuotojų laukė netikėtas ir brangus radinys. Išvalius praeito amžiaus pabaigoje iš Indijos vandenyno atkeliavusią Gigantinės tridaknos moliusko kriauklę, joje buvo rastas įspūdingas beveik 6 cm skersmens perlas.


– Ta kriauklė fonduose buvo jau daugiau nei porą dešimtmečių, – pasakojo Jūrų faunos skyriaus vedėjas biologas Remigijus Dailidė. – Kadangi iš viso kriauklių saugome daugiau nei 20 tūkst., ne visos dar jos buvo spėtos sutvarkyti ir aprašyti. Ši kriauklė buvo neišvalyta, manėme, kad joje yra likusios moliusko liekanos ar jūržolės.
Pradėjus valyti kriauklę, joje buvo atrastas perlas. Pasak Remigijaus Dailidės, tridaknos paprastai išaugina žymiai didesnius perlus nei mums geriau pažįstamos perluotės, nes šie moliuskai yra didžiausi iš dvigeldžių, gyvena ilgiau nei šimtą metų ir visą tą laiką auga.
– Tokiam perlui susiformuoti, matyt, reikėjo kelių dešimčių metų, – svarstė biologas. – Jo vertė yra sunkiai įkainojama: be įspūdingo dydžio, jis pasižymi ir itin taisyklinga forma bei skaidriai žalsvo atspalvio storu perlamutro sluoksniu.
Pasak muziejaus direktorės Olgos Žalienės, radinys labai nudžiugino muziejininkus.
– Svarstom dvi galimybes, – kalbėjo Olga Žalienė. – Gyvenam tikrai sunkmečiu, kai rekonstruojamas ir delfinariumas, ir akvariumas. Pardavę pasauliniam aukcione šį perlą, mes galėtume be jokių problemų labai greitai sutvarkyti abu šiuos objektus. Kita galimybė, prie kurios labiau ir linkstame – rekonstravus akvariumą ir užtikrinus apsaugą, eksponuoti šį gamtos stebuklą Jūrų faunos ekspozicijoje. Tai tikrai mums padėtų patekti į pasaulinio garso muziejų sąrašą ir pritraukti lankytojų.
Dvi tridaknas ir dabar galima pamatyti muziejaus ekspozicijoje: viena – gyvas moliuskas koralų akvariume, kita – Jūrų faunos ekspozicijoje. Pastaroji sveria net 75 kilogramus. Muziejaus edukatoriai yra parengę edukacinį užsiėmimą „Kaip atsiranda perlas“, kuriame vaizdingai parodoma, kaip moliuskas, norėdamas apsisaugoti nuo į jo vidų patekusio svetimkūnio, “neutralizuoja“ jį, apaugindamas glotniu perlamutru.
Alfonso Mažūno nuotr.
Nika Puteikienė
Ryšių su visuomene skyriaus vedėja
Tel.: 8 46 490751, 8 671 55567

Rodyk draugams

BALTIJOS JŪROS ŽINDUOLIŲ PAPLITIMAS IR BŪKLĖ LIETUVOS TERITORINIUOSE VANDENYSE

Arūnas Grušas/Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus Vyr. biologas-muziejininkas

Pavel Kulikov/Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus biologas-muziejininkas

Žemėlapius sudarė - Ingrida Bagdanavičiūtė (Klaipėdos universitetas)

Baltijos jūroje gyvena ir veisiasi 3 ruonių rūšys: pilkasis ruonis (Halichoerus grypus macrorhynchus), žieduotasis ruonis (Phoca hispida botnica) ir Rytų Atlanto paprastasis ruonis (Phoca vitulina vitilina). Į Lietuvos faunos sąrašą įtraukta tik viena rūšis – pilkasis ruonis. Ši gyvūnų rūšis yra įtraukta ir į Lietuvos raudonąją knygą. Pilkasis ruonis priskiriamas gyvūnams, kurie yra ties išnykimo riba. Kitos dvi rūšys neminimos Lietuvos gyvūnų sąraše, nors jų pasirodymo Lietuvos teritoriniuose vandenyse atvejai yra registruoti. Paprastasis ruonis buvo stebimas 2005 metų vasarą. Žieduotieji ruoniai rasti 1997 ir 2003 metais. Be ruonių, Lietuvoje užfiksuoti ir kiti jūrų žinduoliai. 2001 ir 2003 metais žvejų tinkluose rastos dvi jūrų kiaulės (Phocoena phocoena). 1998 metais prie Latvijos sienos rasta negyva Atlanto afalina (Tursiops truncatus), o 2007 metais dvi afalinos buvo stebėtos Nemirsetoje 6,5 km. nuo kranto atstumu.

Kadangi sistemingi jūrinių žinduolių moksliniai tyrimai ir stebėsena Lietuvos jūrinėje teritorijoje nevykdomi, informacija apie ruonius iki 1987 m gauta iš monografijos „Lietuvos fauna“ bei apklausiant pajūrio žvejus. Nuo 1987 m ruonių stebėjimus bei veisimą visuomeniniais pagrindais atlieka Lietuvos jūrų muziejus. 1990 metais informaciją apie ruonių gausą ir jų sveikatos būklę buvo bandoma gauti atliekant pakrantės gyventojų apklausą anketų pagalba, bet šis būdas nepasiteisino dėl žmonių pasyvumo. Kitais metais žvejų ir pajūrio žmonių buvo prašoma pranešti apie Baltijos jūroje matytus ruonius telefonu. Pirmieji duomenys iš žmonių apie pastebėtus gyvus ruonius buvo gauti 1991 metais

Halichoerus grypus macrorhynchus – Baltijos jūros pilkojo ruonio porūšis, kurio pagrindinis skiriamasis bruožas nuo Atlanto vandenyno porūšio, yra jo pagofiliškumas. Tai plačiausiai Baltijoje paplitusi ruonių rūšis, jos didžiausias gausumas stebimas šiaurinėje jūros dalyje. Vasario pabaigoje – kovą patelės atsiveda vieną, rečiau, du jauniklius. Nėštumas trunka 11-11,5 mėn. Patinai lytiškai subręsta 6 metų, patelės - 3-4 metų, tačiau pirmas nėštumas būna 4-5 metų. Suaugusių ruonių svoris svyruoja nuo 150 iki 320 kg, ilgis 170-250 cm. Gimusio ruoniuko svoris būna apie 12-15 kg. Laktacijos periodas trunka 2, ilgiausiai 3 savaites. Per tą laikotarpį jauniklis vidutiniškai priauga po 2 kg per dieną. Maitinimo pabaigoje vidutinė jauniklių kūno masė būna: patelių - apie 37,8 kg, o patinų - 40,2 kg. Nors neretai ruoniukų svoris siekia net ir 50 kg. Baltas kailiukas, kuris yra  būdingas jaunikliams, pradeda šertis jau po 10 dienų ir pilnai nusišeria po mėnesio.

Phoca hispida botnica – Baltijos jūroje gyvenančio žieduotojo ruonio rūšis. Didžiausias gausumas registruojamas šiaurinėje Baltijos jūros dalyje. Botnijos įlankoje yra apie 70% visos populiacijos. Vidutinis suaugusio gyvūno svoris svyruoja nuo 50 iki 110 kg. Žieduotieji ruoniai lytiškai subręsta 5-7 metų. Gyvenimo trukmė - iki 40 metų. Tai yra pagofilinė rūšis. Nuo ledo susidarymo patelė daro sau gulyklas tarp ledų, kur vasario - kovo mėnesiais ji atveda jauniklį ir gali pailsėti. Naujagimių svoris būna 3,5-4,5 kg. Būdingas jaunikliams embrioninis baltas kailiukas pradeda šertis jau po 2 savaičių ir pilnai nusišeria 6 savaičių bėgyje. Visą tą laikotarpį jauniklis būna slėptuvėje ir nelipa į vandenį. Laktacijos periodo pabaigoje, praėjus 5-6 savaitėms nuo gimimo, jauniklių masė padidėja iki 19-22 kg. Motinos pieno riebumas siekia 45-55% ir tai leidžia ruoniukams greitai suformuoti didelę riebalų atsargą. Pusės metų amžiaus gyvūno svoris būna 34-37 kg.

Phoca vitulina vitulina – pietrytinėje Baltijos jūros dalyje gyvenanti paprastųjų ruonių rūšis. Šie ruoniai gausūs Rytų Atlanto vandenyne ir Šiaurės jūroje; Baltijoje jų nėra gausu. Vidutinis suaugusio gyvūno svoris apie 90 - 110 kg. Lytiškai subręsta 4-5 metų. Vasarą, birželio pabaigoje – liepos mėnesį veda jauniklius. Gimusio ruoniuko svoris būna apie 9-11 kg. Ruoniukai skirtingai nuo kitų Baltijos jūroje gyvenančių ruonių rūšių gimsta be balto embrioninio kailiuko. Jie nusišeria dar būdami motinos įsčiose. Laktacijos periodas trunka 4-6 savaites. Per tą laikotarpį jauniklis vidutiniškai priauga po 0,5 kg per dieną. Motinos pieno riebumas 45%.

Lietuvos teritorinėje jūroje ruoniai pastoviai negyvena, o tik atplaukia kartu su migruojančiomis žuvimis, todėl tikslus gyvūnų skaičius nėra žinomas. Remiantis gautais pranešimais apie pastebėtus ruonius - ryškėja tendencija, kad pastarąjį dešimtmetį ruonių (tiek gyvų, tiek kritusių) Lietuvos pakrantėje gausėja (1 pav.). Stebėtų gyvų ruonių skaičius buvo gana stabilus iki 2005 metų, kuomet priekrantėje kasmet buvo registruojama nuo 1 iki 4 individų (išskyrus 8 ruonius 2000 metais); vidutiniškai - 2 ruoniai kasmet. Tačiau 2006-2009 metais kasmet stebimų ruonių skaičius išaugo iki 9-11, o 2010 metais – iki 21.

Dažniausiai ruoniai stebimi ankstyvą pavasarį, t.y. ruonių intensyvių migracijų metu (2 pav.) po 1-2, rečiau 3-5 vnt. grupelėse. Daugiausia stebėjimų registruota Palangos, Smiltynės, Melnragės, Nidos paplūdimiuose, Karklėje prie Olando kepurės . Šios pajūrio vietos nebūtinai yra labiausiai ruonių pamėgtos zonos, bet tankiausiai lankomos žmonių, tad tikimybė išvysti ruonį čia yra gerokai didesnė nei kitose pajūrio vietose.

1 paveikslas. Stebėtų gyvų ir kritusių ruonių skaičiaus dinamika Baltijos jūros Lietuvos pakrantėje.

Surinkti duomenys patvirtina, kad dažniausiai stebimi lytiškai nesubrendę jaunikliai (iki vienerių metų amžiaus), arba 2-3 metų amžiaus ruoniai (3 pav.). Tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų pakrantėse ruoniai vaikų neveda.

Kita priežastis - per intensyvi žmogaus veikla priekrantės zonoje. Lietuvos pakrantės gulyklos priklauso ruonių populiacijos pakraščio gulyklų tipui, jos negausios ir nestabilios. Tokiose gulyklose pilkieji ruoniai nesudaro kolonijų, būdingų tipinėms šiaurės Baltijos gulykloms Estijos, Suomijos ir Švedijos pakrantėse. Jauni ruoniai migruoja į pagrindines Baltijos pilkųjų ruonių gulyklas, kur susiformavus tampriems socialiniams ryšiams, jose pasilieka. Tai patvirtina ir Lietuvoje paleistų į laisvę ruonių likimas – jie buvo stebėti arba rasti negyvi prie Danijos, Estijos (Saremo sala) ir Lenkijos pakrančių, tačiau nei vienas nebuvo stebimas arba rastas nugaišęs Lietuvos teritoriniuose vandenyse arba pakrantėje. Vasarą pakrantėje ruoniai taip pat aptinkami neretai, tačiau dažniausia tai pavasarinės migracijos metu kritę arba išsekę ruoniai ( 4 pav.).

2 paveikslas. Bendras gyvų ir kritusių ruonių sutinkamumas Lietuvos pakrantėje skirtingais sezonais.

Apie ruonių mitybą Lietuvos priekrantėje sprendžiama tik pagal tinkluose likusias ruonių pažeistas žuvis arba jų likučius - menkes, strimeles, stintas. Lietuvos jūrų muziejuje ruonis per dieną suėda iki 10 kg. žuvies, o literatūros duomenimis ruonis per parą suvartoja žuvies kiekį, lygų 6-10% jo kūno masės.

3 paveikslas. Gyvų (viršuje) ir kritusių (apačioje) ruonių sutinkamumas Lietuvos pakrantėje skirtingais sezonais.

Per 1996-2010 metų laikotarpį Lietuvos pakrantėje rasti 76 kritę ruoniai, iš jų 2 žieduotieji ruoniai ir 74 pilkieji ruoniai (5 pav.). Kritusių ruonių skaičiaus tendencijos skiriasi nuo gyvų ruonių skaičiaus dinamikos: 1996-2001 m. laikotarpyje kasmet buvo registruota ne daugiau kaip 3 kritę ruoniai, nuo 2002 iki 2009 m. šis skaičius išaugo iki 4-81nugaišusių ruonių per metus (vidutiniškai 6), o 2010 m. buvo pasiektas maksimumas – 15 kritusių ruonių. Nors ryšio tarp gyvų ir kritusių ruonių skaičiaus gan sunku rasti, tačiau 2010 metais registruotas neįprastai aukštas tiek gyvų, tiek ir kritusių individų skaičius, apie du ir daugiau kartų viršijantis ankstesnių metų skaičius. Verta pabrėžti, kad 2010 metais santykinai didelio kritusių suaugusių arba stambių ruonių skaičiaus viena priežasčių – tai iš Švedijos srovėmis atplukdyti ruoniai.

2010 metų pavasarį Švedijoje buvo leista sumedžioti tam tikrą ruonių skaičių, tad nepavykus surinkti visų sumedžiotų individų, nemažas jų kiekis liko jūroje ir buvo audrų išmesti Lietuvos ir Lenkijos pakrantėse. Kaip ir Lietuvoje, Lenkijoje 2010 metais taip pat užfiksuotas didelis kritusių suaugusių ruonių skaičius (apie 40 vnt.) su šautinėmis žaizdomis.

4 paveikslas. Lietuvos pakrantėje stebėtų ruonių amžius (jaunikliai – iki vienerių metų amžiaus, paaugliai vienerių metų amžiaus, suaugę – vyresni nei vienerių metų amžiaus).

Nuo stebėjimų pradžios, registruotų didžiosios dalies kritusių individų buvo jaunikliai (iki 1 metų amžiaus) arba jauni, nesubrendę ruoniai (1-3 metų amžiaus). Kadangi gyvūnų kritimo priežastys buvo nustatomos vizualiai, iš 76 kritusių individų tiksli arba spėjama mirties priežastis buvo nustatyta 17 gyvūnų. Mirties priežastys galima suskirstyti į natūralias (bendras išsekimas) ir nenatūralias (įsipainiojo tinkluose, įstrigęs lūpoje žvejybinis kabliukas sukėlęs sepsį, šūvių žymės, sulaužytos galūnės arba sudaužytos kaukolės). Spėjame, kad didžiajai daliai kritusių ruonių, kurių mirties priežastys nebuvo nustatytos, turėjo įtakos žmogiškasis faktorius, kadangi nugaišę gyvūnai buvo gerai įmitę. Užsikrėtimas helmintais arba ligos mažiau tikėtinos, kadangi jas galima tiksliau nusakyti pagal bendrą kūno išsekimą, kas nebuvo būdinga didžiajai daliai nugaišusių gyvūnų.

Gyvi ruoniai (vienas simbolis nurodo vieną individą) stebėti Lietuvos priekrantėje 1991-2010 metais.

Kritę ruoniai (vienas simbolis nurodo vieną individą) stebėti Lietuvos priekrantėje 1991-2010 metais.

Rodyk draugams

UOTAI

Remigijus Dailidė / Vyriausias biologas-muziejininkas / Jūrų faunos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, kai vanduo Baltijos jūroje sušyla iki 14 laipsnių šilumos, ant smėlio seklumų pasirodo pirmieji vasaros pranašai - uotai. Tai tikrieji jūriniai plėšrūnai, išskirtinai medžiojantys žuvis. Medžioklei pasirenka seklumų šlaitus, kur srovė ir bangos susuka stiprius sūkurius. Gulėdami dugne jie priderina savo spalvą ir tampa beveik nematomais, o besisukančios smiltelės sukuria natūralią priedangą jiems. Uotų akys yra išskirtinės. Jos nepriklausomai viena nuo kitos, visada akylai stebi aplinką. Pamatęs savo auką plėšrūnas išsilenkia tarsi balnas ir staigiu šuoliu griebia ją. Smūgis būna toks stiprus, kad jeigu žuvelė ir nepakliūna į uoto nasrus, tai apsvaiginta toli nenuklysta ir plėšrūnas ją pasiveja.

Vis dėlto uotam medžioklė nerūpi. Svarbiausias jų gyvenimo tikslas yra nerštas. Gegužės mėnesį šiaurės krypčių vėjai pakelia iš Baltijos gelmių švarų bei sūresnį vandenį. Jau 7-5 m. gylyje patelės susiranda savo gerbėjus ir sudaro gausias šeimas. Patinėliai mažesni, todėl darbo ir malonumų užteka visiems. Besileidžiant saulei, nurimus vėjui patelė pakyla į vandens paviršių, o pirmasis patinėlis, tarsi, švelnus raitelis užsėda savo meilę. Šokis prasideda labai iš lėto, vos ne sinchroniškai jie kartu moja pelekais ir sukasi ratu. Patinėliai keičiasi vietomis, o po keleto minučių visi sugula ant seklumos pailsėti. Čia gylis tik pusė metro. Vėliau ritualas kartojasi ir taip tęsiasi net keletą dienų.

Pasibaigus nerštui uotai pasitraukia giliau. Ten saugiau ir maisto daugiau, o juk reikia sukaupti atsargas žiemai…

Uotai. Nuotraukos A. Mažūno.

Rodyk draugams

AMONITAI

Remigijus Dailidė / Vyriausias biologas-muziejininkas / Jūrų faunos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Greitai nykstant trilobitams paleozoinės eros ankstyvojo devono periode atsirado nedideli bactritida galvakojai moliuskai. Tai atsitiko maždaug prieš 400-390 mln. m. Jie sugebėjo evoliuciškai išsilaikyti net iki mezozojinės eros viduriniojo triaso maždaug 240-238 mln m. Ši moliuskų grupė yra labai svarbi evoliuciniu požiūriu, nes manoma, kad būtent jie pirmieji pradėjo vertikaliai plaukioti vandens plotmėje ir paviršiuje. Tai jie buvo pirmieji šiuolaikinių kalmarų, aštuonkojų ir sepijų protėviai. Baktritidai davė pradžią ir kitoms dviem didžiausioms, senovinėms išmirusių moliuskų grupėms, belemnitams ir amonitams.


Amonitai, Devono pradžios gyventojai, matė kaip atsirado didžiausi mūsų planetos gyvūnai dinozaurai, bet deja kartu su jais ir išmirė. Jų klestėjimo laikotarpis tęsėsi daugiau negu 300 mln. metų. Amonitai turėjo unikalią savybę, jie pakęsdavo deguonies trūkumą. Manoma, kad būtent ši savybė padėdavo amonitams išlikti gyviems, kai mūsų planetą ištikdavo katastrofos ir prasidėdavo masiniai gyvūnų išmirimai.

Amonitai. Nuotraukos A. Mažūno.

Biologiniu požiūriu amonitai buvo galvakojai moliuskai. Jų dydis svyravo nuo keleto centimetrų iki dviejų metrų. Maitinosi planktonu, vėžiagyviais, dumbliais. Tačiau buvo ir plėšrūnų, kurie medžiojo belemnitus, amonitus ar netgi senovines žuvis. Kriauklė buvo labai unikali. Ji turėjo kamerą, kurioje esančių CO2 dujų kiekį reguliuodavo pats gyvūnas. Taip jis galėdavo keisti panirimo gylį. Manoma, kad patinėliai buvo mažesni už pateles. O daugindavosi sezoniškai ir masiškai vienu metu.
Tiksli išmirimo priežastis ir šiandien dar nėra žinoma. Kreidos periode jau buvo prasidėjęs masinis amonitų rūšių skaičiaus mažėjimas, o vėliau, šio periodo pabaigoje įvyko planetos susidūrimas su didžiuliu asteroidu. Tai paskatino labai didelius klimato pasikeitimus. Staigų klimato atšilimą pakeitė totalinis atšalimas. Daugeliui gyvūnijos tai buvo mirtį nešantys pokyčiai, po kurių neliko ir amonitų.

Rodyk draugams

TRILOBITAI

Remigijus Dailidė / Vyriausias biologas-muziejininkas / Jūrų faunos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Trilobitai kažkada masiškai paplitę ankstyvieji Mūsų planetos gyventojai. Savo gyvavimo eros pradžioje, ankstyvajame Kambre, maždaug prieš 540 mln. metų, jie beveik neturėjo priešų. Tai buvo didžiulis sėkmės garantas, tai tarsi galingas sprogimas sukėlęs masinį šių gyvūnų paplitimą.

Išvertus iš graikų kalbos trilobos reiškia iš trijų segmentų. Šie gyvūnai turėjo tris pagrindines kūno dalis: galvą, krūtinę ir uodegą, o iš viršaus gan kietą šarvą. Jų dydis svyruodavo nuo 1mm iki 72 cm. Gyveno jūrose, maitindamiesi detritu, vėliau smulkesniais už save organizmais. Beje, vis labiau siaurėjant jų ekologinei nišai evoliucionavo ne tik jų elgsena, bet ir kūnas. Dalis jų tapo plėšrūnais ir gerais medžiotojais, o kiti, keistai keitė savo kūno formą, užsiaugino ilgus spyglius ar pastorino ir padidino šarvus. Bet unikaliausias jų vystymosi etapas - tai tikrųjų akių atsiradimas. Jiems ko gero turėtų priklausyti autorinės akių teisės. Tačiau paleozoinės eros karbono periode prasidėjo trilobitų saulėlydis, staiga kintantis klimatas ir didžiulė tarprūšinė konkurencija mažino trilobitų populiaciją, o permo viduryje įvykus didžiajam ir paskutiniajam gyvūnų išmirimui trilobitai dingo amžinai.

Šiandien išmirusių trilobitų priskaičiuojama iki 12 000 rūšių.

A. Mažūno nuotraukose TRILOBITAI

Rodyk draugams

STROMATOLITAI – PIRMIEJI MŪSŲ PLANETOS GYVENTOJAI

Remigijus Dailidė / Vyriausias biologas-muziejininkas / Jūrų faunos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Kas buvo pirmieji mūsų planetos gyventojai ? Kas pradėjo evoliuciją, kurios pasekoje atsiradome mes ir kas tie mūsų proproproseneliai, kuriems turime būti dėkingi už žaliuojančią žolę, žydinčias gėles, skraidančius drugelius ar skanų karvės pieną?

Mokslininkai juos vadina stromatolitais. Kažkoks keistas pavadinimas, kvepiantis kosmosu, mistika ir net žmogaus fantazijoje nesudedamais vaizdiniais. O kaip yra iš tikro, kas jie tokie ir kokio dydžio ? Ką jie nuveikė, kad neišdildomai pateko į Žemės planetos istoriją?

Stromatolitas. Nuotrauka A. Mažūno.

Tai viso labo plika akimi nematomi įvairūs melsvadumbliai ir cianobakterijos. Taip, tai jie gleives primenantys galiūnai, kurie gyvendami savo trumpą biologinį amželį sugebėdavo maitindamiesi neorganiais junginiais išskirti į aplinką deguonį, o savyje kaupti mineralines druskas. Jie dauginosi itin greitai. Pamenat mokykloje biologijos pamoką Kaip dauginasi bakterijos? Iš vienos tampa dvi… iš dviejų tampa keturios… iš keturių šešiolika… Tai vadinosi geometrine progresija… Labai greitai pasaulis priklausė jiems ir tiktai jiems. Ypatingai tam reikėjo daug vandens, saulės šviesos ir anglies dvideginio. Žemėje to buvo iki soties. Tada jie pradėjo statyti pirmuosius rifus, vėliau salas ir kalvas. Jų buvo tiek daug, kad jie užteršė atmosferą deguonimi.

Ir vis dėlto, kada visa tai prasidėjo? Kiek jiems metų?
Labai keista… Jiems 3,5 mljr. metų. Dar keisčiau, kad mūsų planetos uolėnoms yra apie 3,8 mljrd. metų. Tai kas tada kūrė šį pasaulį? Gal kas nors gali pasakyti vardą?..
Manoma, kad prireikė dar 800 mln metų, kol tarp pačių melsvadumblių ir cianobakterijų evoliucija įgavo pagreitį, kol jų tarpe atsirado deguonies vartotojų, kurie iš lėto keitė Žemės atmosferą ir keitėsi patys.

Apie pirmuosius mūsų planetos gyventojus daugiau galima sužinoti sudalyvavus Lietuvos jūrų muziejaus edukaciniame užsiėmime „Jūra - gyvybės lopšys”. Užsiėmimai organizuojami tik iš anksto užsisakius telefonu +370 46 49 22 50

Rodyk draugams