BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jūrinis sąjūdis Lietuvoje (IV). Uostas ir laivynas

Romualdas Adomavičius/ Istorikas/ Laivybos istorijos skyrius/ Lietuvos jūrų muziejus

Kultūrų ir civilizacijų istorija priklausė nuo kontaktų su išoriniu pasauliu, o nuo seno efektyviausiai ryšiai palaikyti vandens keliais. Uostai, ypač jūrų, buvo strategiškai svarbūs politikos ir ekonomikos centrai. Jie jungė vandens ir sausumos zonas kultūrinės komunikacijos, prekybos ir karo poreikiams. Daugelio su jūra turinčių ryšį tautų savimonėje įsitvirtino stiprus pasididžiavimo jūrine kultūra jausmas. Uosto ir jo infrastruktūros, naudingų jūrinių kontaktų vystymas yra skatintas ir pateisintas valstybės pajėgumo rodiklis. Ypatingą reikšmę jūrinės politikos realizavimas XX a. pr. įgijo Pietryčių Baltijos jūros regiono šalims – Estijai, Latvijai, Lenkijai ir Lietuvai. Po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusioms valstybėms prieinamumas prie Baltijos jūros teikė galimybę realizuoti ekonominį potencialą. Išėjimas prie jūros per uostą ir savas laivynas garantavo tiesioginį ryšį su prekybos partneriais, tad nepriklausomoje valstybėje jūrų uosto disponavimas buvo būtina egzistencijos sąlyga.

Vertinant Klaipėdos uosto reikšmę Lietuvai būtina pažymėti, kad uosto valdymas ir valstybinio kapitalo prekybos laivyno kūrimas nebuvo būtinos sąlygos, kad galėtų egzistuoti nepriklausoma tautinė jūrų laivininkystės tradicija. Tarpukaryje ši tradicija pradėjo kurtis net neturint jūrų uosto, o ir pats Klaipėdos uosto įgijimas dar negarantavo privataus ar valstybinio Lietuvos prekybos laivyno įsitvirtinimo jūrinėje prekyboje. Klaipėdos su aplinkinėmis žemėmis prisijungimo klausimas iškilo lietuvių tautinio nacionalizmo kontekste kaip būtinybė vienoje valstybėje sujungti tautą, tad paskata gauti jūrų uostą, kaip bazę tautiniam laivynui, nebuvo lemianti. Kita vertus, būtų buvusi per didelė klaida tarpukario Europoje atsisakyti jūrų uostų, kurie teikė valstybės raidos perspektyvas: prekybos laisvę, šalies ūkio stiprinimą, naudingą ir lengvesnį ryšį su pasauliu. 1921 m. sienų nustatymo sutartimi su Latvija buvo įteisintas Lietuvos išėjimas prie Baltijos 19,5 km ilgio Palangos–Šventosios pajūrio ruože. Taip pat buvo pradėtas projektuoti iki 6 m gylio jūrų uostas Šventosios upės žiotyse, o 1922 m. buvo skirtos lėšos žvejų uostui įrengti. Tokios ankstyvos pastangos iliustruoja siekį panaudoti jūrą Lietuvos ūkio poreikiams.

Laivyno kūrimo Lietuvoje problemiškumui nustatyti verta pažvelgti į jūreivystės vaidmenį kaimyninėse šalyse. Modernios latvių tautos jūrų laivininkystės tradicijų ištakos yra siejamos su Krištijano Valdemaro (1825–1891) vardu ir jo paskatinta žemdirbių įtraukimo į jūrinį verslą iniciatyva, dėl kurios rytinėje Baltijos jūros pakrantėje XIX a. II p. išsiplėtojo profesionalių latvių jūrininkų ir laivų statytojų kultūra. Prasidedant Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. Rusijos imperijos Lifliandijos kraštui priklausė 333 jūrų prekybos burlaiviai ir garlaiviai, o 1920 m. Latvija turėjo 45 laivus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. pradžioje, jų kiekis išaugo iki 103. Nuo 1924 m. Latvijoje iš valstybės biudžeto kasmet laivynui buvo skiriama po 1 mln. latų, šalyje buvo sutvarkyti laivininkystės rėmimo bei paskolų gavimo jūriniam verslui įstatymai. Nuo 1926 m. Estijoje buvo įsteigtas valstybės fondas, teikęs palankias paskolas laivininkystei. Klaipėdos uostą prijungus prie Lietuvos, Latvijos jūrų prekybos laivyną jau sudarė 55 laivai. 1935 m., pradėjus kurtis Lietuvos valstybiniam laivynui, latviai turėjo 124 jūros laivus. Laivininkystės srityje Lietuvą akivaizdžiai pranoko jos artimiausia kaimynė, kurios ekonominis išsivystymo lygis buvo panašus.

Lietuvos Respublikos raidą sąlygojo aplinkybės, komplikavusios jos kaip savarankiško politinio subjekto veikimą. Geografinė vieta, nulėmusi šalies laviravimo tarp dviejų civilizacinių centrų (Rytai–Vakarai) kursą, ekonominiu atžvilgiu atrodė žymiai patrauklesnė. Per lietuvių gyvenamas teritorijas nuo seno tarp minėtų erdvių ėjo patogūs kultūriniams ir ekonominiams mainams keliai. Klaipėdos uostas šioje prekių kryžkelėje buvo svarbus tranzitinis punktas. Lietuvos sudėtyje uostas įgijo tiesioginį priėjimą prie natūralaus hinterlando. Geopolitinės ir ekonominės nepriklausomybės lygis priklausė ir nuo Klaipėdos jūrų uosto galimybių panaudojimo.

Šaltiniai:

HOOYDONK, Eric van. Soft values of sea ports: a plea of soft values management by port authorities. Ports are more than piers. Liber Amicorum presented to Prof. Dr. Willy Winkelmans, Antwerp: De Lloyd, 2006.

SMETONA, Antanas. Nustatymas Lietuvos sienų su Latvija. In Švietimo darbas, 1921, nr. 5–6, p. 28–71.

BUTKUS, Zenonas. Lietuvos ginčas su Latvija dėl Šventosios ir Palangos (1918–1921). In Ēlija. Sventāja. Šventoji. Paribio ženklai: mokslo straipsnių rinkinys. Sudarė A. Kaukienė ir D. Elertas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto l-kla, 2007, p. 8–20.

SAMS, Mārtinš. Latviešu senā jūrniecība. Rīgā: Krīvs, 1939.

Enciklopēdija, Latvijas jūrniecības vēsture 1850–1950. Red. I. Bernsone. Rīga: Preses nams, 1998.

SERAFINAS, Liudas. Trumpa Latvijos laivininkystės apžvalga. In Mūsų jūra, 1939, nr. 7, p. 187–191.

SRUOGA, Kazys. Lietuvos prekybos laivyno kūrimas ir jo perspektyvos. In Tautos ūkis, 1930, nr. 4, p. 109–113.

PRYŠMANTAS, Valdas. Pasaulio prekybos laivynas. In Lietuvos ūkis, 1924, nr. 21, p. 12–17.

Rodyk draugams

Jachtų regata primena pirmuosius Lietuvos buriuotojus

2012 m. rugsėjo 29–30 d. vyko jaunimo sporto klubo „Ostmarina“ organizuojama regata „Rudeninė Baltija“. Simbolinio jūrinio sezono uždarymo metu jachtos įveikė dviejų etapų distanciją Baltijos jūroje. Klaipėda – Liepoja (šeštadienį) ir Liepoja – Klaipėda (sekmadienį). Tik nedaugelis žino apie garbingą lietuvių tautos jūrinės istorijos šleifą, kurį paskui save palieka ši regata. Atmintis, kurią ji sužadina, mus nukelia į XX a. 3-jo dešimtmečio Klaipėdą, kada uostamiestyje kūrėsi Lietuvos jūrų skautai.

Jūrų skautai Klaipėdoje

Pirmąjį jūrų skautų vienetą Klaipėdoje įkūrė Martynas Brakas, po pažinties su į Klaipėdą iš Kauno valtimis atvykusiais jūrų skautijos pradininkais K. Jurgėla, P. Labanausku, S. Kuizinu ir kitais. Pradinės veiklos metu, 1924–1926 m., jūrų skautai Klaipėdoje mokėsi jūreivystės pagrindų, sėmėsi teorinių žinių. Prie vietos klaipėdiškių jūrų skautų prisijungė ir iš Lietuvos atsikėlę jaunuoliai. Pirmasis buriavimo mokytojas buvo uostininkas Veisonas. Navigacijos ir kitų jūrinių žinių suteikė tuo metu uosto valdyboje dirbęs buvęs motorinio burlaivio „Jūratė“ kapitonas Juozas Andžejauskas, locas V. Barkšas, aktyviai jaunuolius rėmė buriuotojas daktaras Valteris Didžys. Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas jūrų skautams perleido burinę-irklinę valtį, leido naudotis patalpomis Nerijos forte, kur dabar įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus.

.

Jachta „Budys“

1925 m. Baltijos jūroje pasieniečių kateris „Savanoris“ sulaikė ir už spirito kontrabandą konfiskavo burlaivį „Malaya“. Sužinoję, kad pastarąjį ruošiamasi parduoti iš varžytinių, Klaipėdos jūrų skautai ėmė ieškoti lėšų. Tuo metu Kaune veikė „Lietuvos moterų sąjunga tautiniam laivynui remti“, kurios paramos paprašyta įsigyti laivui. Gauta 10 tūkst. litų. Varžytinių metu už „Malaya“ buvo sumokėta 9100 litų, o likę pinigai atidėti laivo remontui. Po apžiūros pasirodė, kad motoro smagratis susprogęs, o burės supelijusios ir pajuodavusios, nes kontrabandininkų retai naudotos. Taupant lėšas, specialistai buvo samdomi tik būtiniems darbams, o likusius skautai atliko savo jėgomis, pasinaudodami specialistų patarimais. Remontuojančius laivą skautus finansiškai ir patarimais rėmė Klaipėdos krašto gubernatorius Karolis Žalkauskas, uosto valdybos inžinierius R. Vysockis, Lietuvos skautų brolija. 1926 m. rudenį burlaivis buvo pakankamai aptvarkytas ir leidosi į kelis bandomuosius plaukimus uosto akvatorijoje. Tais pačiais metais „Malaya“, Mažosios (Prūsų) Lietuvos krašto kultūros veikėjo Vydūno siūlymu, gavo vardą „Budys“ – nuo skautų šūkio „Budėk!“. Gafelinis kuteris buvo statytas 1919 m. Kylyje (Vokietija) iš ąžuolinių lentų, ilgis – 14,5 m, plotis – 4,3 m, grimzlė – 1,7 metrai. Burių įranga - nuo 2 iki 4 m. Laive buvo 3 kajutės ir 8 miegamosios vietos. Klaipėdiečiai ir svečiai iš kitų Lietuvos jūrų skautų draugovių ne kartą rengė išvykas Kuršių mariose (Nida, Juodkrantė, Kintai) ir jūroje.

Šis laivas leido jūrų skautams Klaipėdoje užsiimti tikra jūrine veikla ir atvėrė lietuvių buriuotojams Baltijos ir kitų jūrų vandenis. 1926 m. spalio 1 d., nepaisant vėlyvo ir audringo rudens, „Budys“ išplaukė į pirmąją jūrų kelionę Liepojon. Tikslą pasiekė sėkmingai, buvo užmegzti ryšiai su Liepojos jūrų skautais.

Regata

Kasmet spalio mėn. pradžioje organizuojama „Rudeninė Baltija“ pakartoja 1926 m. pirmųjų buriuotojų įveiktą 100 jūrmylių maršrutą ir atgaivina pirmą kartą prieš 20 metų (1987 m.) Klaipėdos jachtklubo ir Lietuvos jūrų muziejaus surengtos “Budžio“ atminimo regatos tradiciją.

Jachtos „Budys“ istorija

1927 m. Kopenhagoje įvyko pasaulinis jūrų skautų suvažiavimas, į kurį buvo pakviesti ir Lietuvos jūrų skautai. Į Kopenhagą norėta nuvykti savo laivu ir jau  nuo pavasario „Budys“ pradėtas remontuoti, ruošti reprezentacinei kelionei. Dėl pinigų stygiaus ir didelės reikalingų darbų apimties laivo laiku paruošti nepavyko ir skautai išvyko keleiviniu laivu, o „Budys“ liko elinge.

1928 m. gegužės 25 d. „Budys“ išplaukė į Ronehamn uostą Gotlando saloje, iš kur laimingai grįžo po trijų dienų. Po pavykusio plaukimo nuspręsta dar tais pačiais metais aplankyti Danijos jūrų skautus ir šį kartą Kopenhagą pasiekti savo laivu. Išvykęs liepos 12 d., „Budys“ po sėkmingo plaukimo į gimtąjį uostą grįžo liepos 23 d. Tais pačiais metais jachtos-burlaivio eksploatacines išlaidas į savo balansą įsirašė Klaipėdos uosto valdyba, nes pastarojo priežiūra reikalavo nuolatinių investicijų.

1929 m. „Budys“ atliko įdomiausią savo istorijoje kelionę į Visbį. Gegužės 17 d. motoro pagalba laivas išplaukė į jūrą. Tuo metu įgulą sudarė: Kristupas Plonaitis (kapitonas), Sprincas, V. Buntinas, P. Buntinas, V. Bakūnas, P. Grajauskas, B. Steponavičius, Jurgis Plonaitis, L. Knopfmileris, J. Scinskas ir J. Šneideraitis. Visi jūrų skautai, daugiau ar mažiau buvę jūroje. Kaip pažymėta laivo žurnale gegužės 18 d. 1:30 val. prasidėjo audra, burės kiek galima sumažintos. 2:30 val. audros stiprumas siekė jau 8-9 balus. Už valandos plyšo didžioji burė. Laimei šį kartą motoras visą kelią dirbo puikiai ir jo pagalba pavyko pasiekti Gotlandą gegužės 19 d. 24 val. Tais pačiais metais rugpjūčio 16 d. „Budys“ pasiekė ir Karaliaučiaus uostą (per Piliavą). Pastaroji kelionė buvo daugiau pramoginė.

1930 m., jau pasikeitus įgulai, „Budys“ įvykdė didelę jūrų pratimų kelionę, išbuvęs jūroje apie savaitę laiko. 1931 m. atliko gražią kelionę į Rygą, o 1932 m. praėjo jau be didesnių kelionių.

„Budys“ žuvo 1933 m. liepos 15 d. Tąsyk antra diena Baltijoj siautė audra. „Budys“ ruošėsi Liepojon; kadangi barometras kilo ir vėjas ėmė silpti, nutarta išplaukti nieko nelaukiant. Po didelio jachtos remonto dar buvo nesutvarkytas variklis, tad pavilkti „Budį“ jūron prieš stiprią tėkmę sutiko locmanų laivas. Išvilktas iki trumpesnio pietinio molo galo, „Budys“ paleido lyną ir, iškėlęs perpus sumažintas bures, šoniniu vakarų-pietvakarių vėju turėjo plaukti 300 metrų iki atviros jūros. Likus apie 50 metrų iki šiaurinio molo galo, didžiulė banga apsuko laivą ragu į vėją, ir jis sustojo. Nebepavaldžią vairui jachtą bangos ir vėjai nešė link šiaurinio molo. Kai paaiškėjo, jog pastangos atstatyti laivą į kursą ir spėti įsibėgėti bergždžios, kapitonas įsakė užsidėti gelbėjimosi liemenes ir mesti inkarą. Inkaras į dugną neįsitvirtino ir vilkosi dugnu. V. Amulevičius, E. Jasiukevičius ir V. Šidlauskas neišlaikė įtampos ir, nepaklusę kapitono įsakymui, puolė į vandenį ir dingo mūšoje. Tuoj po to didžiulė banga pakėlė laivą ant molo akmenų, ir jis su garsiu braškesiu lūžo.

„Budžio“ ir trijų įgulos narių žūtį skaudžiai išgyveno visi, kas tik prijautė buriavimui. Šiuo laivu didelis būrys entuziastų išėjo jūrinių plaukiojimų mokslus, ne vienas išaugo užgrūdintais buriavimo asais. Vėliau jo vardą gavo dvi naujos „Hai“ tipo jachtos „Budys I“ ir „Budys II“. Laivo žuvimo vietoje ant molo pastatytas inkaras ir atminimo lenta. 1934 m. Klaipėdos uosto valdyba jachtai „Budys“ atminti jo žuvimo vietoje ant molo įmūrijo kryžių. „Artinantis į uostą, renkamės prie vėliavos. Kalba ltn. P. Labanauskas: „Mole matome kryžių; tai vieta, kur žuvo „Budys“, pirmasis išnešęs į svetimąsias jūras mūsų trispalvę vėliavą. Su juo čia žuvo pirmosios Lietuvos jūros aukos – trys jūrų skautai. Jie savo gyvybėmis pašventino šiuos Lietuvos vartus į pasaulį, ir šie vartai šaukia Lietuvos jaunimą per juos į jūrą, į pasaulį…“ Stovėjome visi be kepurių, stiebe leidosi ir kilo vėliava, ir net senų karių akys matėsi ašaros.“ (Jūros skautų vadų kursų dalyvis aprašo pagerbimo ceremoniją plaukiant karo laivu „Prezidentas Smetona“. Jūra, 1936, Nr. 4)

„Budžio“ kapitonai: M. Brakas (1926–1928 m.), K. Plonaitis (1928–1930 m.), M. Kukutis (1930–1931 m.), J. Bindokas (1932–1933 m.) .

Kelionės jūra: 1926 m. – Liepoja (Latvija), 1927 m. – Visby (Švedija), Palanga (Lietuva), 1928 m. – Ronehamno uostelis Gotlando saloje (Švedija), Kopenhaga, Helsingioras, Helsingborgas (Danija), 1929 m. – Visby uostas Gotlande (Švedija), Kenigsbergas (Vokietija), Liepoja (Latvija), 1930 m. – Liepoja, Ryga (Latvija), 1931 m. – Piliava (Vokietija), Dancigas („laisvasis miestas“), Ryga, Liepoja (Latvija), Palanga (Lietuva). 1926–1931 m. – nuplaukta 6000 jūrmylių (1 jūrmylė – 1,852 km).

Parengė Romualdas Adomavičius ir klaipėdietis Valdas Japertas

Rodyk draugams

ŠIS TAS APIE ŽVEJŲ BURVALČIŲ REGATAS LIETUVOJE

Romualdas Adomavičius j. / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Jūros priekrantės ar marių žvejyba Lietuvoje šiuo metu baigia išnykti. Minėtieji vandenys dabartiniu supratimu pateikiami kaip labiau tinkantys vandens turizmo reikmėms: poilsiniams pasiplaukiojimams ir pramoginei žvejybai. Vis dėlto dar praėjusio šimtmečio pradžioje ir Kuršių mariose, ir jūros pakrantėje žvejų burvaltės buvo pagrindinis gyventojų pajamų šaltinis. Burvaltės, nors ir naudotos įvairiems kroviniams gabenti (šienas, daržovės, gyvuliai ir kitos turgaus prekės), pirmiausia buvo žvejų kasdieniai laivai. Aplink marias išsidėstė virš 30 gyvenviečių (be pietinės dalies), kurių žvejai savo amate naudojo daugmaž vienodos konstrukcijos laivus – dažnai apibūdinamus bendriniu kurėno terminu. Gyvenamosios aplinkos ir darbo sąlygos per šimtmečius padiktavo, kad vietos žvejai tapo įgudusiais buriuotojais. Noras sugauti daugiau žuvies, greičiau išmesti ir ištraukti tinklus neabejotinai siejosi su burių valdymo nuolatiniu tobulinimu. Galima teigti paprastus juodadarbius žvejus buvus pirmaisiais sportinio buriavimo atstovais dabartinės Lietuvos teritorijoje. Tarpukario laikotarpiu žvejų burvaltės rinkdavosi ir prie starto linijos regatose, apie kurias parašysiu šiek tiek plačiau.

Žvejų regatos Kuršių mariose

Tikėtina, kad žvejai galėjo rinktis į buriavimo varžytuves nuo XIX a. pab., kai Klaipėdoje veiklą pradėjo vietos buriuotojų sąjunga (įkurta 1884 m.). Vokiškos spaudos, tarpukariu leistos Klaipėdoje, duomenimis 1927 m. vasarą prieš „Memeler Segel Verein“ (Klaipėdiškių buriuotojų sąjunga) rengtas buriavimo varžybas Nidoje vyko žvejų regata, kurioje varžėsi 49 burvaltės suskirstytos į 3 klases. Manytina, kad laivai į klases buvo skirstomi pagal dydį (pvz. venterinės valtys, kurėnai, kiudelvaltys ir kt.). Panašu, kad Klaipėdos vokiečių buriuotojų sąjunga („MSV“) prisidėjo ir prie žvejų regatos organizavimo 1928 m. Juodkrantėje. Regatoje vėlgi 3 klasėse dalyvavo 40 burvalčių, o prizus nugalėtojams įteikė „MSV“ pirmininkas.

1930 m. liepos 14 d. pavakarę vykusi žvejų regata Juodkrantėje pristatyta jau kaip tradicinis renginys. Pagal rezultatus dalyvių skaičius siekė mažiausiai 43 burvaltės. Pažymima, kad stebėti plaukimų Juodkrantės prieplaukoje susirinko apie 100 žiūrovų. Iš Klaipėdos su karinės įgulos kapela atplaukęs garlaivis papildė poilsiautojų gretas. Startavo žvejai trijose grupėse, trikampėje 8 jūrmylių distancijoje, pradedant nuo mažiausių (venterinių valčių). Klasės startavo kas dešimt minučių ir laivai, genami lengvo vėjo, distancijoje užtruko 2-3 valandas. Pirmąjį prizą, kuris buvo pereinamasis, laimėjo III klasės (mažiausi laivai) šiporius M.Schillbachas. Vakare vyko apdovanojimų teikimo ceremonija viešbutyje „Po ąžuolu“. Vietos žvejų sąjungos atstovas padėkojo „MSV“ buriuotojams, kad padėjo surengti regatą. Klaipėdietis Ernstas Scharffetteris įteikė regatos prizus. Pažymėtina tai, kad tarpukariu regatose prizus stengtasi parinkti tokius, kurie būti praktiški žvejo amate. Juodkrantės regatoje už pirmą vietą buvo įteiktas barometras arba laikrodis, už antrą – neperšlampamas švarkas, už trečią – 50 litų. Po ceremonijos buvo vaišinamasi alumi, skambėjo dainos ir vyko šokiai. Spaudoje regata apibūdinta kaip ypatingai pasisekusi.

Žvejų burės Jūros dienoje

Proga susipažinti su kurėnais ir žvejų regatų tradicijomis lietuviams pasitaikė 1934 m. rugpjūčio 11–12 d. Tądien Klaipėdoje vyko Jūros dienos renginiai. Lietuvos Respublikos valdžia propagandiniais tikslais surengta švente siekė „priartinti“ lietuvius prie jūros, išaiškinti jūros naudą ir pademonstruoti kuo daugiau jūrinės kultūros pavyzdžių atvykusiems iš tolimesnių nuo Klaipėdos krašto vietų. Antrąją šventės dieną, pasibaigus šventinėms iškilių asmenų kalboms, vainikavo kurėnų regata nuo Kurhauzo (tebestovi Smiltynėje prie senosios perkėlos) iki Kopgalio, kur dabar Nerijos forte įsikūręs jūrų muziejus. Burvalčių, kurių iš skirtingų Kuršių marių gyvenviečių susirinko 40, varžymąsi ir jachtų bei kitų laivelių paradą nuo garlaivio „Vilnius“ denio stebėjo prezidentas Antanas Smetona su palyda. Jūros dienos (tiksliau dviejų dienų) renginių aprašymuose žvejų regata išskirta kaip vienas pagrindinių marinistinės šventės uždarymo akcentų: „Įspūdingiausias reginys buvo žvejų regata ir laivų paradas nepaprastai puošniu vaizdu praplaukęs pro „Vilnių“, kur buvo Tautos Vadas ir aukštieji svečiai. Pavakario dangų debesys jau rūpinosi aptraukti lietumi, bet greit vėl saulutė linksmomis spalvomis nudažė ištemptas bures, kurios vėjo raginamos nešiojo laivelius lenktynėms suplaukusius [...] kas garu, kas irklais, kas burėmis lakstė vėjo šiaušiamose Kuršmarėse.“ (Lietuvos Keleivis, 1934 08 14, p. 4). Šį kartą žvejų burvaltės buvo suskirstytos į keturias grupes (klases) – A, B, C ir D – po 10 dalyvių. Pažymima, kad starto metu žvejai naudojo tradicinę priemonę laivo greičiui padidinti – burpilį. Su irklais pylė vandenį ant burių, kad pro sudrėkinto audinio akutes prasiskverbtų kuo mažiau vėjo, taip stengdamiesi kiek galima daugiau išnaudoti jo varomąją jėgą. Regatos rezultatai atskleidė Juodkrantės ir Preilos žvejų buriuotojų pranašumą. Juodkrantiškiai užėmė penkias prizines vietas (viena I), preiliškiai – keturias (viena I), nidiškiai laimėjo dvi prizines vietas (viena I). Iš kitų gyvenviečių vienintelė žvejo Kostann burvaltė iš Vorusnės B klasėje užėmė pirmąją vietą. Žinomos ir kitų prizininkų pavardės: Kubilius, Kwauka, Rudies (Preila), Lausening, Pietsch, Sakutto, Kairys, Resas (Juodkrantė), Gedaitis ir Purwins (Nida). Kiekvienas dalyvis, nežiūrint užimtos vietos, gavo naudingas Klaipėdos krašto direktorijos, privačių firmų ir organizacinio komiteto įsteigtas dovanas. Nepatvirtintais duomenimis, prizus įteikinėjo pats Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona. 1934 m. Jūros dienos žvejų regata sulaukė didžiausio atgarsio, tačiau, kaip jau minėta, žvejai susirinkdavo pasivaržyti ir anksčiau. Klaipėdos apylinkėse žvejų regatų tradicija palaikyta ir po didžiosios šventės. Ir 1935 m. vasarą žvejai ne kartą rungtyniavo tarpusavy. Prie regatų rengimo ir prizų steigimo prisidėjo Lietuvos buriuotojų sąjunga. Žinoma, kad viena regata vyko maršrutu Smeltė (dab. Klaipėdos miesto dalis) – Laužgaliai (piečiau Klaipėdos).

Tikra pajūrininkų šventė

Veiksmas persikėlė į jūrą, tiksliau, į jūros pakrantę šiauriau Klaipėdos uosto. Link Palangos driekėsi Melnragės, Karklininkų, Šaipių ir Nemirsetos pajūrio gyvenvietės su savita žvejų bendruomene. Pajūrio žvejai kasdienio darbo metu mėgdavo parungtyniauti kas griečiau išmes tinklus, kuris greičiau parburiuos į krantą. „Kai tik susitinka du laivai, bematant prasideda lenktynės. Pakelia bures štai vienas nemerzatiškių laivas, o tuo tarpų kaimynas iš Šaipių yra gerokai į viršų pakilęs. „Iki atkrantės mes turim paimti jį į nagus“ – taria vienas laivininkas, labiausiai palinkęs į lenktyniavimą.“ Tarpukariu spaudoje tvirtinta, kad Lietuvos pajūryje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 2500 žvejų, kurie, be motorlaivių ir kuterių, turėjo 35 burlaivius (kilinės burvaltės, suleistų klinkeriniu būdu lentomis). Būtent pastarieji laiveliai 1936 m. vasarą rinkosi į Karklininkų žvejų draugijos organizuotą regatą, kuri buvo pakrikštyta kaip Pirmosios jūros žvejų draugiškos lenktynės. Į Karklininkų valgumą garlaivis atplukdė Klaipėdos jachtklubo ir Lietuvos buriuotojų sąjungos narius, kurie prisidėjo prie organizacinių rūpesčių ir atliko teisėjų funkciją. Laivai pagal sunkumą buvo suskirstyti į dvi klases. Po starto signalinio šūvio žvejai traukė inkarus ir, pučiant šiaurės vakarų vėjui (suominiui), pasileido į 3 jūrmylių ilgio distanciją. Karklininkų žvejai pasirodė esantys greičiausi. Įvairiais prizais buvo apdovanoti visi dalyviai, o laimėtojams buvo įteikti lietaus paltai, virvės ir kiti naudingi daiktai.

Kitais metais, 1937 m. rugsėjo 19 d., Giruliuose vėl vyko Lietuvos pajūrio žvejų regata, kurios metu žvejai trumpam užmiršdavo darbą ir kasdienius rūpesčius. Kukuliškių kaimo (buvusio piečiau Karklininkų) senieji gyventojai pasakojo apie pasiruošimą ir dalyvavimą šioje regatoje[1]. Į tikrą žvejų šventę susirinko 14 savomis rankomis pastatytų burlaivių, suskirstytų į dvi grupes. Kiekvieno įgulą sudarė trys žvejai. Taigi, iš viso 41 žvejys ir viena žvejikė – Enzinų Ėvė (Ieva Enzenaitė). Laivai laviravo tarp ženklų, šįkart pučiant šiaurės vėjui (žiemeliui). Žvejai ties ženklais kaitaliodavo šliužes, vis permesdavo balastinius maišus (greičiausiai pripildytus smėlio) į antvėjinį bortą. Pirmas finišo liniją kirto Karklininkų žvejų laivas, vedamas Anso Bastiono. Pasibaigus regatai visi žvejai išsirikiavo prie „garbės arkos“, nugalėtojus Žvejų draugijos pirmininkas Juozas Zabielavičius apdovanojo ąžuoliniais vainikais, įteikė ritinį virvių, naujas bures ir 100 litų. Žvejų regatos vakaras tradiciškai pasibaigė vietinėje karčemoje su dainomis.

Renkant medžiagą šiam trumpam pasakojimu bandyta ieškota informacijos apie išskirtinį, bet kartu ir kasdienį, žvejų užsiėmimą. Jie kasdien buriuodavo į marias ar jūrą, galbūt kasdien neakivaizdžiai lenktyniaudavo ir bandydavo vienas kitą aplenkti. Kuršių marių burvaltės ir jūrinės kilinės burvaltės, statytos vietos meistrų ir, kartais, pačių žvejų, per šimtmečius išsivystė į vieningos konstrukcijos ir formų laivus, todėl laivo greitis priklausė nuo įgulos įgudimo ir šiporiaus patyrimo. Akivaizdu, kad burinių laivų regatos žvejams buvo iš prigimties artimas laisvalaikio leidimo būdas, surinkdavęs į vieną vietą jūros ar marių pakrantėse išsimėčiusius amato brolius. Manydami, kad žvejų regatos yra svarbus Lietuvos jūrinės kultūros simbolis, brandiname idėją atgaivinti plaukimus-varžytuves tarp Lietuvoje jau atstatytų tradicinių burlaivų – kurėnų ir venterinių valčių. O gal ir jūrinių burvalčių? Ateitis parodys kaip mums seksis…


Regata Kuršių mariose, XX a. 3-4 d. Iš Memelland–Kalender, 1953.

Kurėnų ir venterinių valčių regata Juodkrantėje 1930 m. vasarą. Iš Memeler Dampfboot, 1930 07 15.

Kurėnų regata Jūros dienoje 1934 08 12, Klaipėda. Iš M. Veličkos rinkinio.

Kurėnai Kuršių mariose, pakeliui iš Drevernos į Juodkrantę, 2009 m. R. Adomavičiaus nuotrauka.


[1] ALEKNAVIČIUS, B. Žvejų kaimelio kronika. Klaipėda, 2010, p. 64–74.

Rodyk draugams

JŪRINIS SĄJŪDIS LIETUVOJE (III)

Romualdas Adomavičius j. / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Jūrų skautai

1925 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, tvirtindamas Lietuvos jūrų skautų statutą, linkėjo: „Skelbkite jūrinę idėją, išmokite valdyti laivus, išveskite juos su mūsų trispalve į jūras ir budėkite Tėvynės krantuose…“

Tikriausiai kiekvienas lietuvis yra girdėjęs apie skautiją ir skautų judėjimą. Tiksliau išsireiškus, apie skautus daugelis tik pradedame girdėti. Tarpukariu Lietuvoje buvusios populiarios jaunimo organizacijos sovietų okupacijos metais išnyko. Vakarietiško tipo, pusiau sukarintas jaunuomenės veiklas pakeitė komunistiniai spaliukų ir pionierių būreliai. Ir skautų, ir pionierių judėjimuose buvo skiepijamos valstybę palaikančios vertybės. Po 1990 m. savo veiklą bandantis vystyti (atgaivinti) Lietuvos skautų judėjimas, deja, stokoja iniciatyvos ir valdžios paramos. Jūrų skautai kaip sudedamoji skautijos organizacija Lietuvoje įsikūrė prieš 90 metų. Nuosekliai vystydami jūrinę veiklą stovyklų, pratybų, plaukiojimų irkliniais ir buriniais laivais metu, jūrų skautai solidžiai prisidėjo prie lietuviško jūrinio sąjūdžio plėtros.

1907-1908 metais gimęs pasaulinis skautų judėjimas atitiko tautinių valstybių kūrimosi principus. Pilietiškumas, veiklumas, sveikata, veržlumas, žmogiškumas, (pasi)tikėjimas ir dora – vertybės, derintos su karine drausme ir paruošimu, buvo perimtos ir Lietuvos skautų organizacijų. Jų veikla orientuota į tautiškai susipratusį jaunimą, pasirengusį tarnauti tėvynei. Lietuvoje veikė sausumos, jūrų, oro skautų organizacijos, taip pat skautų ugniagesių, raitininkų ir skaučių vienetai.

1922 m. kovo 12 d. Kaune iš dviejų vandens (jūrų) skautų skilčių susikūrė Algimanto draugovė, kurią globojo Lietuvos Jachtklubas, turėjęs būstinę prie Nemuno. Jaunuoliai mokėsi plaukti, irkluoti, buriuoti ir kitų laivybos dalykų. Buvo priimami nuo 12 iki 20 metų „berniukai“. Propaguodami jūrų skautų idėjas aštuoni algimantėnai 1924 m. dviem burinėmis-irklinėmis valtimis (vadovai K. Jurgėla ir P. Labanauskas) iš Kauno nuplaukė į „atgautąją“ Klaipėdą. Kauniečių žygis paskatino klaipėdiškius 1924 m. pavasarį įsteigti jūrų skautų dalinį Klaipėdoje (vadovas Martynas Brakas) – budžių draugovę. Jūros skautų patyrimo laipsnių programa buvo suderinta su Lietuvos buriavimo sąjungos reikalavimais. Remiami Lietuvos jūrininkų sąjungos, Vandens kelių valdybos ir kitų valdžios institucijų, jie turėjo pirmenybę gauti stipendiją mokslams užsienio jūrų akademijose. Respublikos prezidentą jūrų skautai vadino savo šefu.

Vienas iš jūrų skautų įkūrėjų Kostas Jurgėla 1923 m. sausį dalyvavo Klaipėdos „sukilime“. Į uostą atplaukusiuose anglų „Caledon“ ir lenkų „Marszalek Pilsudski“ karo laivuose vykusiuose pasitarimuose atstovavo „sukilėlių“ pozicijas.

Lietuvoje iki 1940 m. jūrų skautų vienetai įsisteigė Panevėžyje, Mažeikiuose, Kėdainiuose, Telšiuose, Biržuose, Šiauliuose, Tauragėje, Ukmergėje, Zarasuose, Alytuje, Marijampolėje, Rokiškyje, Jurbarke, Vilkaviškyje, Kybartuose, Palangoje, Raseiniuose, Akmenėje, Viekšniuose, Kalvarijoje ir Vilniuje. Tarpukariu Lietuvoje veikė apie 100 jūrų skaučių. Jūrų skautų idėjos skleidėsi specializuotose leidiniuose – „Skautybė“, „Skautų aidas“, „Vandens skautas“, vienetų savilaidos laikraštėliuose. Buvo palaikomi ryšiai su užsienio (Latvijos, Danijos, Švedijos) jūrų skautais.

Jūrų skautai tenkinosi kelionėmis irklinėmis-burinėmis valtimis ir baidarėmis po Lietuvos upes, ežerus. Vis dėlto daugumos tikslas buvo nuplaukti iki Klaipėdos uosto ir susipažinti su jūriniu gyvenimu. Savo plaukiojimo priemonėmis skautai taip pat traukė į Palangą, Šventąją ir Latvijos uostus (Liepoją, Rygą). Pavyzdžiui, Biržų jūrų skautai burinėmis valtimis upėmis Baltijos jūrą pasiekdavo ir per Klaipėdą, ir per Rygą. Lietuvai praradus Klaipėdą, 1939 m. vasarą jūrų skautų stovyklų Šventojoje metu jachtomis „Budys I“, „Budys II“, „Baltoji Lelija“, „Živilė“ ir „Šaulys“ buriuota Baltijos jūroje, ne kartą aplankyti Latvijos ir Švedijos uostai. Apie 50 % visų Lietuvos karo ir prekybos laivynų jūrininkų praėjo jūros skautų mokyklą. Po Lietuvos okupacijos (1940 m.) jūrų skautai veiklą pratęsė užsienyje (Vokietija, Austrija, JAV ir k. t.), keletas pradėjo tarnybą jūriniuose laivuose.

„Jūros skautų tikslas – duoti progos ir neturtingesniam berniukui pajūrininkauti, patirti visus jūrininko gyvenimo džiaugsmus ir malonumus.“ (skautų judėjimo įkūrėjas R. Baden-Powell)

„Per visą laisvės metą jūros skautų sąjūdis buvo vienintelė Lietuvoje jūrinė mokykla, kurią pilnai ar nepilnai išėjo 2-3 tūkst. lietuvių“ (Lietuvos jūrų skautybės pradininkas J. Jurgėla)

Nuotraukos iš Lietuvos jūrų muziejaus archyvo.

Rodyk draugams

JŪRINIS SĄJŪDIS LIETUVOJE (II)

Romualdas Adomavičius j. / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Jūrinis švietimas Lietuvos Respublikoje tarpukario laikotarpiu.
Netrukus po Klaipėdos krašto prisijungimo akcijos, 1923 m. kovo 11 d., Kaune buvo įkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga (toliau - LJS). Sąjunga pasiryžo visuomenine veikla skatinti prekybinio jūros laivyno įsteigimą, rengti profesionalius jūrininkus būsimiems Lietuvos jūros laivams ir kėlė savo statute tikslą: ...ugdyti tautos supratimą apie karo ir prekybos laivyno būtiną Lietuvai reikalingumą ir būtinumą; savo narių mokslu ir prityrimu padėti Lietuvos visuomenei ir valdžiai kuo greičiausiai laivyną įsteigti ir vandens transportą išsamiai ir tiksliai išnaudoti. Pradžioje LJS netrūko pasiryžimo kurti Lietuvos tautinį prekybos laivyną ir tokiu būdu kelti ekonominę šalies padėtį. 1923 m. vasarą buvo įsteigtas LJS filialas Klaipėdoje, nuo 1934 m. iki 1939 m. vykdęs savarankišką veiklą.
Lietuvos jūrininkų sąjunga kaip ir kelios kitos kultūrinės jaunimo organizacijos (pvz. Jūrų skautai, Jūrų šauliai, „Santaros” jūros sekcija, studentų korporacija „Jūra” ir lietuviai buriuotojai) skleidė jūrines idėjas ir jūrinį švietimą šalyje. Atradusieji naują Lietuvos, kaip „jūrinės valstybės”, įvaizdį, leido mažo tiražo leidinukus, kartais tiesiog surašomus ranka sąsiuvinius, kuriuose atsispindėjo žavėjimasis nepažintais jūrų nuotykiais. Pažinimas ir pajautimas jūrinės kultūros buvo labiau savišvieta prie bendrojo išsilavinimo, kuri paprastai nebuvo orientuojama į pasiruošimą jūrinei profesijai. Jūrų skautai savo veikla domėjimąsi „jūriniu amatu” skatino netiesiogiai. Jaunimui buvimas gamtoje ir prie vandens buvo smagus, neįprastas laisvalaikio praleidimo būdas. Visose su vandens sportu, plaukiojimu (irklavimu ar buriavimu) ir stovyklavimu prie vandens telkinių susijusiose grupėse pastebimas ryškus tautinės propagandos elementas, ugdyti jūrininkų didžioji jų dalis neturėjo galimybių.
Įsikūrusi Lietuvos moterų tautiniam laivynui remti draugija (toliau - LMTLRD) su tikslais: žadinti tautoj savos jūros pamėgimą ir ryškinti jūros svarbą valstybei, propaguoti tautinio laivyno steigimą ir moraliai bei materialiai remti Lietuvos jūrininkus, svariai prisidėjo prie Lietuvos jūrininkų sąjungos puoselėtų idėjų įgyvendinimo. 1924 m. Klaipėdoje lietuvininko Martyno Brako pastangomis susikūrė jūrų skautų skiltis, kuri orientavosi į praktinį jūreivystės pažinimą. Kurį laiką Klaipėdos jūrų skautų patirtis apsiribojo pasiplaukiojimu irklinėmis ir burinėmis valtimis uosto akvatorijoje. 1926 m., gavę finansinę paramą iš LMTLRD, Klaipėdos jūrų skautai kuteriu Budys, kuriam vardą davė Vydūnas, pirmą kartą išplaukė į jūrą. Palangos-Šventosios pajūrio ruožo 1922 m., Klaipėdos uosto 1923 m. prijungimas prie Lietuvos ir jaunimo jūros pažintinė iniciatyva buvo žingsniai link valstybės jūrinės kultūros, tradicijų formavimosi.
Raginimais ekonomiškai ir politiškai išnaudoti jūrinę aplinką rėmėsi LJS siūlymas kurti jūrininkų ruošimo įstaigą. Susisiekimo ministerija prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos (dab. Kauno technikos kolegija) 1923 m. rudenį įsteigė Jūrininkų skyrius. Šalia bendrųjų disciplinų astronomiją, navigaciją, lociją, jūrų teisę ir laivo teoriją dėstė LJS nariai. Mykolas Limba nuo Utenos, vienas iš 15 baigusiųjų dviejų metų mokymo programą, savo atsiminimuose užsiminė apie jūrinės propagandos poveikį pasirenkant mokslą Jūrų skyriuje: „Negaliu iki šiol paaiškinti, kas mane paskatino pereiti į jį. Turbūt tai, kad po Klaipėdos prijungimo buvo skleidžiama jūrinė propaganda, visi laikraščiai rašydavo, jog turime „susijūrinti”. Taigi nutariau tapti jūrininku”.

Nuotr. iš Lietuvos jūrų muziejaus archyvo.

Moksleivių ir jaunimo draugijos tarpukario Lietuvoje platino savo idėjas laikraštėlių pavidalu. Prie jų priskirtini ir jūrų skautų leidiniai, kaip pavyzdžiui Panevėžio 3-jo L.K. Šarūno laivo laikraštėlis Inkaras (1927 m. išėjo du numeriai) rašytas ranka ar Kėdainiuose leistas Lietuvos jūrų skautijos leidinys Jūrų skautas (1926-1927 m. išleisti trys numeriai) spausdintas šapirografu.

Rodyk draugams

JŪRINIS SĄJŪDIS LIETUVOJE (I)

Romualdas Adomavičius j. / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Lietuvių etnosas, kaip jį bevadintume - etnine grupe ar tauta - vystėsi ir brendo prie Baltijos jūros. Iki XX a. 3-iojo dešimtmečio toli nuo jos dvasiškai, ne fiziškai. Lietuvos valstybės tradicijoje užfiksuota sausumos kovų prieš priešus iš Vakarų Europos ir nuolatinio valdovų veržimosi į Rytus nulemta žemyninė savivoka. Pasaulėvaizdžius istorinėje raidoje tyręs Gintaras Beresnevičius įžvelgė nuo pagoniškųjų laikų jaučiamą mitologinę vandens baimę („nelemta vieta”) lietuvių mentalitete. Senosios pagonių religijos pagrindu jis bandė paaiškinti jūrinį lietuvių pasyvumą ir jūrinių tradicijų nebuvimą. Istoriniu ir geopolitiniu požiūriu lietuvių sukurta valstybė ir Vytauto Didžiojo laikais iš vidaus nebuvo pakankamai ekonomiškai orientuota ir sutelkta, kad galėtų įsitvirtinti kaip jūrinė. Jūrinė kultūra Lietuvoje nesiformavo natūraliai, per istorijos amžių tėkmę. Tarpukaryje, valstybės teritorijai tvirtesniu pagrindu atsirėmus į jūrą, visuomenei reikėjo išaiškinti jos naudą ir pateisinti investicijas į uostą. „Jūreivystės sąjūdžiu” vadiname visuomeninių organizacijų ir atskirų asmenų viešą veiklą, kuria siekta supažindinti ir įtvirtinti jūrinę kultūrą Lietuvos Respublikoje. Laivyno sukūrimo idėjos propagavimas buvo vienas pagrindinių šio judėjimo tikslų. Jūrinio sąjūdžio šalininkai iki 1935 m., kai į laivyno steigimą pradėjo krypti valstybės kapitalas, atstovavo informacine ir šviečiamąja iniciatyva jūrų laivyno idėjos skleidimo procese pasižymėjusią mintį.

Kazys Pakštas, dar prieš Lietuvai prisijungiant Klaipėdą, akcentavo lietuvių tautos vaidmenį Baltijos jūros civilizacijoje. Vėliau, išskirdamas „jūreivinius” uždavinius, nurodė gaires, kuriomis sekant, Lietuva taptų pilnaverte jūrų valstybe: „Dešimt pajūrio valstybės uždavinių: 1. Reikia steigti jūros departamentą; jam pavesti visus jūros reikalus administruoti ir diriguoti. 2. Įsteigti jūrininkystės mokyklą [...]. 3. Kurti tautinį laivyną galbūt pusiau valdiškomis, pusiau privatinėmis lėšomis, suteikiant jam ypatingų lengvatų savam uoste ir transporte. 4. Motorizuoti ir išplėsti tolimesnę jūros žvejybą. 5. Baigti Šventosios uosto statybą. 6. Steigti Baltijos institutą hidrobiologiniams tyrinėjimams ir įvairių navigacinių klausimų studijoms bei jūros propagandai. 7. Planingai pakreipti turistus ir vasarotojus į pietinę pajūrio dalį, kur labai reikalingas etnografinis lietuviško elemento sustiprinimas. 8. Kasmet ruošti Jūros dieną ir plačias mases sudominti jūreivyste. 9. Propaguoti ir remti vandens sportą jūroje, upėse ir ežeruose. 10. Mokyklų programosna įvesti skyrių apie Baltiją ir Lietuvos jūreivystę.” . K. Pakštas, remdamasis geopolitinėmis tezėmis, aukščiausiu akademiniu lygiu konstravo jūrinės politikos kokybę - teoriją, kaip panaudoti jūrą geopolitiniam ir geoekonominiam šalies nepriklausomumui.

Profesorius įtikinėjo, kad jūrinės kultūros valstybės yra civilizaciniu požiūriu pranašesnės už vien kontinentinius (be priėjimo prie jūros) kraštus. Savo studijoje apie mažųjų Baltijos respublikų politinę geografiją profesorius dėstė: „Jūros tik [...] padidina susisiekimo nepriklausomybę, taigi ir ekonominį krašto savistovumą”. Panašiai svarstę visuomenės veikėjai ir politikai siekė šalia 1918 m. vasario 16 d. politinį savarankiškumą paskelbusios Lietuvos prijungti Baltijos pajūrį. 1917 m. vasarą Berne (Šveicarija), vienoje iš kelių tais metais surengtų lietuvių konferencijų, kurioje dalyvavo ir Antanas Smetona su Jonu Mačiuliu (Maironiu), buvo priimta rezoliucija reikalaujanti Lietuvai uosto. Juridinės galios šis dokumentas neturėjo, tačiau, brėždamas valstybės ateities viziją, formavo politinius siekius.

Nuotrauka iš Lietuvos jūrų muziejaus archyvo.

PAKŠTAS, K. Lietuvos jūreiviniai uždaviniai, Naujoji Romuva, 1935, Nr. 15(223), p. 339-341 (interaktyvi prieitis: http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=62997&biRecordId=5469

Rodyk draugams

VANDENS BAIMĖ

Romualdas Adomavičius j. / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Lietuva - įdomi šalis. Mes, lietuviai, didžiuojamės jos didinga ir garbinga istorija, tačiau tuo pat metu skundžiamės bloga valdžia ir netobulu demokratiniu valdymu. Vieni, žiūrintys į gyvenimą paprasčiau, emigruoja į tobulesnes šalis, kiti, vertinantys kultūrinį Lietuvos palikimą, pasilieka. Dalis pastarųjų tiria, kaupia, saugo ir atgaivina senąsias lietuviškumo tradicijas. Apie tokius puoselėtojus ir kalbame. Lietuva įdomi šalis ir tuo, kad dažnas jos gyventojas nežino arba ignoruoja savo protėvių paveldą. Atkreipdami dėmesį į jūrinę (vandens) kultūrą susiduriame su dar didesne nežinia. „Ar ten jūroje tikrai baisu?”, „Kam tie laivai reikalingi?”, „Kokia čia ta Lietuva jūrinė valstybė?”, „Argi Nemune gali plaukioti laivai?” - lietuvių mąstymo ir požiūrio dalelės. Neįprasta, nepatirta, atgrasu, todėl vengtina. Toks jūrinės veiklos vertinimas būdingas didžiai tautos ir šalies istorijai.
Mentaliteto bruožai neišvengiamai persipynę su mitologiniais ir religiniais įvaizdžiais. Kad ir būtų keista, jie juntami iki šiol. Kita vertus, ankstyvų Lietuvos gyventojų gamtinių reiškinių vertinimai ar aiškinimai ne tiek skiriasi, kiek yra panašūs į civilizacijos lopšiuose - Egipte, Mesopotamijoje, Kanaane (Finikija), Izraelyje - kurtus įsivaizdavimus. Jūreivystės istorikė Elisha Linder, kalbėdama apie žmonijos baimingumą jūros atžvilgiu, pastebi kultūrinius Artimųjų Rytų civilizacijų ankstyvųjų epų bendrumus. Teigdama, kad vandenų pasaulis žmogui visada buvo dviprasmiškų pojūčių erdvė - baugino nežinomumu, nenuspėjamumu ir nesutramdomumu, bet kartu ir atstojo gyvybės (maisto ir energijos), kūrybiškumo ir nesibaigiančio tilto tarp kultūrų šaltinį, - istorikė nagrinėja plačiųjų vandenų mitinį-religinį vaidmenį. Kosmogoniniuose pasaulio pradžios užrašymuose akivaizdus gerųjų (dangaus ar žemės) ir blogųjų (vandens) dievybių kovos motyvas, būdingas visoms suminėtoms kultūroms. Galiausiai, gerasis Dievas nugali grėsmingąją jūros gyvatę Leviataną ir vandenys atsitraukia nebekliudydami žmonijos būčiai. Finikiečiams artimoje Ugarito (dab. Sirija) kultūroje jūrų monstro Leviatano - gyvatės ar drakono - vaizdinys randamas III tūkst. prieš Kr., vėliau įtraukiamas į Biblijos tekstus (Senąjį Testamentą). Net ir pirmųjų jūrininkų religiniuose pasaulinės tvarkos gimimo aiškinimuose jūra ir vanduo yra pristatomi kaip priešas ir grėsmė, kurią reikia įveikti. Tai būtų galima paaiškinti vandenų (upės, jūros ir vandenyno) sudėtingumu palyginti su žeme. Žmonijai prireikė daugiau pastangų, energijos ir išteklių, kad galėtų pasitelkti šios gamtos stichijos, dažnai įgaunančios griaunamąją galią, teikiamus privalumus. Paprasta logika: kur nežinomybė - ten nepasitikėjimas ir baisybė, kur namai - ten saugu ir ramu. Lietuvių (baltų) mitologija ir kosmogoniniai vaizdavimai šiame kontekste ne išimtis.

http://en.wikipedia.org/wiki/Leviathan

Lietuvos etnologiniuose įvaizdžiuose nuo pagonybės laikų, tyrinėtuose religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus, vandens pasaulis vaizduotas piktųjų dvasių ir dievybių simboliais, pateikiamas kaip žmogaus gyvybei pavojinga vieta. Mitinė vandens baimė lietuvių (Rytų Baltų) pasaulėvaizdyje susipynė su erdviniu Rytų ir Vakarų priešpriešos vertinimo motyvu. Vokiečių ordinų agresyvios „krikšto” akcijos sustiprino Vakarų pasaulio - priešo, brutalios jėgos nešėjo, engėjo - įvaizdį. Vakaruose plytėjo jūrų ir vandenynų pasaulis, kurio bangos atnešdavo tik skausmą. Priešingas Rytų įvaizdis rėmėsi šventumo, saugumo ir valstybingumo kriterijais. XIV-XV a. stulbinanti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtra į Rytus geriausiai tokius vertinimus iliustruoja. Vis dėlto ekonominis į Rytus orientuotos to laikmečio valstybės pajėgumas kelia daug abejonių. Po Kryžiuočių galutinio sutriuškinimo Žalgirio mūšyje Vytauto Didžiojo pademonstruotas abejingumas Klaipėdos (Memelio) ir Baltijos pajūrio klausimu, pakankamai aiškiai parodė šalies ūkinio potencialo ribotumą (neįžvelgė naudos) ir ryšių su jūra nebuvimą. Po Vytauto LDK valstybinė potencija ritosi žemyn, iki XX a. pradžios su jūra ir mariomis glaudesnius ryšius palaikė negausios pakrantės gyventojų bendruomenės, apsipynusios kuršių žemių ir Prūsų (Mažosios) Lietuvos kultūros bruožais.

Rodyk draugams