BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Istorinės dokumentikos paroda „Į jūrą, visa Lietuva!“ grįžta į Klaipėdą

Jūros šventės tradicijos gimimo 80-mečiui skirta istorinės dokumentikos paroda,  birželį atidaryta Jūros šventę globojančios Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės, liepą eksponuota Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune, sugrįžo į Klaipėdą. Penktadienį, liepos 25-ąją, 14.00 val. , Turgaus g. parodą atidarys miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Aštuonis šventės dešimtmečius apžvelgiančioje parodoje – daug įdomių nuotraukų, spaudinių, tekstų, liudijančių šio renginio reikšmę tuomet ir dabar. Ne vienas atidus klaipėdietis ekspozicijos nuotraukose suras daug pažįstamų veidų, o gal ir save.

Parodą, atskleidžiančią Jūros šventės misiją, parengė Lietuvos jūros muziejaus istorikai, remdamiesi savo ir kolegų iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus sukaupta medžiaga.

Nuo 1934-ųjų vasarą surengtos pirmosios Jūros dienos, kurios reikšmę ir svarbą iškėlė tuometis valstybės kultūrinis ir politinis elitas, iki šių dienų Jūros šventės, praėjo nemažai laiko. Per prabėgusius dešimtmečius keitėsi šventės struktūra, ideologija ir šventės kūrėjai, tačiau pagrindinė šventės tema išliko ta pati  - Lietuva ir jūra.

Jūrą ir Jūros šventę, kuri jau daugelį metų kelias vasaros dienas ir naktis sutalpina ir suvienija visą Lietuvą, galime drąsiai vadinti savotiškais tautos vienybės simboliais. Tad neatsitiktinai per parodą Kretingos rajono meras Klaipėdos miesto merui įteiks krivūlę, kuri nuo pajūrio krašto, perduodama iš rankų į rankas, keliaus toliau skleisdama žinią apie vykdomą žygį ieškant rėmėjų paminklui - „Pasaulio lietuvių vienybės karūna“- kuris turėtų iškilti Europos parke 2018 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį.

Su geriausiais linkėjimais -

Šventės organizatorius -

VšĮ „Klaipėdos šventės“

Tel.: 8-46-400 303

www.jurossvente.lt

Rodyk draugams

Istoriniai laivai vėl kels bures Danėje

Nika Puteikienė, Ryšių su visuomene skyriaus vedėja

Tel.: 8 46 490751, 8 671 55567

Jau trečią kartą Jūros šventės įkarštyje Danės upe plauks istoriniai laivai, primindami visai Lietuvai, kad esame jūrinė valstybė, turinti jūrinį paveldą ir kurianti naujas jūrines tradicijas. Jubiliejinei – 80-ajai Jūros šventei – Lietuvos Jūrų muziejus drauge su VšĮ „Klaipėdos šventės“ parengė išskirtinę dovaną – tarptautinį istorinių laivų paradą „Dangės flotilė“, kuriame dalyvauja šešiolika tradicinių laivų ir senesnių nei 50 metų jachtų iš Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos. Paradas „Dangės flotilė“ bus iškilmingai atidarytas 13.00 val. Pilies uostelyje prie Grandinių tilto. Po to galima bus aplankyti gyvą laivų ekspoziciją uostelyje, dalyvauti čia pat ant krantinės veikiančiame vėtrungių gamybos ceche „Vėtrungių keliais aplink marias“. O 17.00 val. visu savo grožiu flotilė suspindės Danės upėje nuo Biržos tilto iki Šiaurinio rago. Renginį bus galima stebėti nuo upės krantinių. Vakare vėl kviečiame apžiūrėti į uostelį sugrįžusius laivus.

Flotilės pagrindas ir puošmena – tradicinės plokščiadugnės Kuršių marių burvaltės kurėnai. Jų flotilėje – net keturi: Jūrų muziejaus SüD1“, Česlovo Žemaičio iš Šturmų kaimo „STURM 1”, Aurelijaus Armonavičiaus iš Nidos „Kuršis“ bei mariomis Klaipėdą pasiekęs Kaliningrado Pasaulinio vandenyno muziejaus kurėnas „Rusna“. Šalia plauks ir kiek mažesnės šių burvalčių tipo „sesės“ – Simo Knapkio ir Kęstučio Laukevičiaus venterinės valtys. Pastarasis laivadirbys atplukdo ir Didžiosios Bankos dorę. Tai irklinė XIX a. – XX a. vid. valtis, naudota menkių žvejybai Šiaurės Rytų Atlante, Didžiosios Bankos regione, netoli Niufaundlendo salos.

Žakuvka – Aistmarių žvejų valtis iš Gdansko muziejaus Klaipėdą pasiekė automobilio priekaboje. Šią valtį pastatyti lenkams padėjo laivadirbystės ekspertai iš Vokietijos, Lietuvos bei Jūrų muziejaus istorikai.

Kaip ir pernai, itin egzotiškas susisiekimo vandeniu priemones atsigabena kolegos iš Kaliningrado. Šiemet Dane plauks … krepšys. Ši valtis pernai buvo pastatyta Archangelsko apskrityje. Tai tradicinė pietvakarių Anglijos, Velso, Škotijos ir Airijos vandens transporto priemonė, vadinama „coracle“ – žvejų luoteliu. Ji apvali, kaip riešuto kevalas, iš gluosnio vytelių supinta ir aptraukta dervuota oda. „Plaukiojantys krepšiai“ buvo naudojami jau keli šimtai metų prieš mūsų erą. I amžiuje prieš Kristų juos aprašė Julijus Cezaris, kuomet su Romos legionais įsiveržė į Britų salas. Kariai šiuos pintus luotus naudojo kaip skydus. Panašūs laivai buvo statomi Indijoje, Vietname, Irake ir Tibete. Iki šiol pinti plaukiojantys krepšiai daugiausia naudojami turizmo reikmėms.

Iš Rusijos atplaukia ir jolės replika. Tai – lengva, irklinė valtis, kurią išmokti valdyti būtinai privalo kiekvienas būsimas jūrininkas.

Žemaitijos nacionaliniame parke prieš keletą metų, naudojant tradicinius archajiškus būdus, buvo pagamintas luotas – viena seniausių žmonijos susisiekimo vandeniu priemonė. Luotus žmonės mokėjo skobti jau VIII–V tūkst. pr. m. e. Lietuvoje luotais naudotasi iki praėjusio šimtmečio pradžios.

Dar viena istorinių valčių – tai jau pernai visus parado žiūrovus sužavėjęs „Kapitonas Gikas“. Tai – 11 metrų ilgio irklinė-burinė valtis, XVIII–XIX a. naudota karinių burlaivių susisiekimui su krantu ir įguloms treniruoti. Šiomis greitaeigėmis valtimis į krantą būdavo nugabenami kapitonai ir admirolai (angl. captain`s gig) Prancūzijos, Švedijos, Rusijos, Ispanijos ir JAV laivynuose. „Kapitonas Gikas“, priklauso irklavimo sporto klubui „Birštono Nemunas“, kuriam vadovauja Arvydas Stašaitis.

Kuteris „Galento“ pastatytas 1936 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Buvęs savininkas švedas jachtą pavadino žymaus boksininko Tonio Galento (1910–1979) garbei. Tai buvo mažo ūgio ir apvalainas, bet „kietas“ sunkiasvoris. Jachtą renovavo dabadrtinis jos savininkas Dainius Šilgalis.

Jachta „Rasa“ yra perdarytas „Drakono“ klasės laivas. Tai buvusi olimpinė jachtų klasė, sukurta 1936 m. Po Antrojo pasaulinio karo itin populiarus Klaipėdos ir Lietuvos buriuotojų lenktyninis laivas. Šiuo metu tai išlikęs vienintelis plaukiojantis „Drakono“ pavyzdys, perdarytas į kreiserinę jachtą su antstatu – jachta „Rasa“.

Parade plauks ir Gintauto Minelgos jachta „Framkoster K-25“, pagaminta 1945 m. Švedijoje bei Arūno Bartkevičius motorinė jachta „Lillian“.

Galimybę padovanoti Jūros šventei šį išskirtinės svarbos renginį suteikė Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Nuotr. Alfonso Mažūno

var vglnk = { api_url: ‘//api.viglink.com/api’, key: ‘a187ca0f52aa99eb8b5c172d5d93c05b’ };

Rodyk draugams

Kviečiame į Pauliaus Kovo knygos pristatymą sausio 25 dieną, 15 val. “Old port” viešbučio konferencijų salėje

Leidykla „Luceo“, žinoma tokių užsienio autorių kaip Robinas Šarma (Robin Sharma), Brajenas Treisis (Brian Tracy), Entonis Robinsas (Athony Robbins) bestselerių vertimų į lietuvių kalbą leidėja, išleido pirmą lietuvių autoriaus motyvacinę vadybos knygą. Pauliaus Kovo „Gyvenimas audroje. Kaip išlikti sausam“ – tai dideliems žygiams įkvepianti knyga: pilna optimizmo, komandinės dvasios, patriotiškumo ir suvokimo, jog žmogaus, siekiančio tikslo, galimybės yra beribės ir viskas įmanoma. Knyga tiesiog pagriebia skaitytoją ir bloškia į vandenyno vidurį, kur stichijų šėlsme nuo bangos čiuožia jachta su Lietuvos trispalve, kur gamina vakarienę, vairuoja ar keičia bures, kur kartu džiaugiasi, dirba, miega, ilgisi savo artimųjų dvylikos vyrų įgula.

Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš Tūkstantmečio odisėjos, kai jachta „Ambersail“ apiplaukė pasaulį 2008-09 metais. Prie knygos pridėtas DVD, kad pasak autoriaus „skaitytojas pajustų vandenyno galią, buriavimo ir gyvenimo jachtoje skonį.“

Šis pasakojimas – apie mano patirtį įgytą jūroje ir krante.

Patirtis, įgyta, atrodytų, tokiose skirtingose veiklos srityse, iš tiesų yra gana panaši. Tarkime, daugelį buriavimo pamokų perkėlęs į įmonės vadovo kasdienybės verpetus supratau, kad jos veikia bei pasitvirtina ir čia. Žinoma, laive galioja savos tradicijos ir savi – rašyti ar nerašyti – įstatymai. Tačiau laive kur kas greičiau išsigrynina visi dalykai, ekstremaliose situacijose atsiranda tikrumas, čia itin svarbu susitelkti, tad nelieka vietos jokiam balastui. Todėl ilgainiui supranti, kad laivas – tai lyg mažytis valstybės ar įmonės modelis, kur įgula yra darbuotojai, o kapitonas – vadovas.

Mano buriavimo ir verslo patirtis papildė viena kitą – jos susiliejo į vieną lyg nerimstantys vandenys ir netikėtai išplukdė tam tikrus atsakymus, ne sykį į krantą išmetė vienos ar kitos keblios situacijos sprendimus. Kaip nepasiduoti panikai ir stresui? Ko mus moko štormas? O štilis? Koks turėtų būti kapitonas arba apskritai lyderis? Kokios jo savybės įkvepia pasitikėjimą, o kokios kelia sumaištį? Kur yra demokratijos ribos? Kaip suvaldyti ir sutelkti kūrybingam darbui skirtingų žmonių komandą?

Paulius Kovas

Recenzijos

Retai pasitaiko knygų, kuriose taip puikiai susipina istorinio įvykio atpasakojimas su įžvalgomis apie lyderystę, asmenines galias ir verslo sėkmės paslaptis. Ši knyga yra būtent tokia. Ją skaitydamas kartais pasijunti lyg sklaidytum istorinės, tūkstantmečio odisėjos dienoraštį, o kartais – kaip nuotykių romaną. Tačiau didžiausia šios knygos vertė yra odisėjos dalyvių patirtimi grįstos įžvalgos apie neribotas žmogaus galias, apie gebėjimą veikti kartu ir atlikti neįsivaizduojamai didžius žygdarbius. Tai knyga tiems, kurie turi svajonių ir ieško įkvėpimo, kaip jas pasiekti.

Dr. Nerijus Pačėsa, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius

Labai gali būti, kad mes visą gyvenimą ieškome sau Mokytojo. Nebūtinai išminčiaus, gyvenančio kalno viršūnėje, nebūtinai žmogaus, kalbančio didelėms minioms. Kartais mokytoju gali tapti kuris nors iš tėvų, kartais toji, kurios akis sutinkame kas rytą, kartais – mūsų vaikai, o kartais tie, su kuriais sėdime per pietų pertrauką arba leidžiamės į kelionę aplink pasaulį.

Pauliui teko laimė susirasti ypatingą mokytoją – Didįjį Vandenį, begalinę stichiją, nuraminančią maištingas sielas ir parodančią kiekvienai jos tikrąją prigimtį. O dar geriau, kad jam pavyko parašyti ramią knygą apie audras.

Rytis Zemkauskas, TV laidų autorius

Dėkui sumanytojams už įvykdytą tūkstantmečio misiją po burėm, su Lietuvos trispalve. Šis žygis – tai ne tik apiplauktas pasaulis, tai ir neįkainojama buriavimo paskata mūsų žemdirbiškame krašte.

Kuomet, praėjus trims metams po „Ambersail“ finišo, mažame Švedijos šcherų uostelyje sutinki tris Lietuvos jachtas su trispalve, ir tame uostelyje stovi tik viena lenkų jachta ir kelios vokiečių jachtos, tuomet supranti, kad toks buriavimo užkratas lietuviams – tai irgi „Ambersail“ žygio nuopelnas, o mes tapome ryškiau matomi įvairiose pasaulio akvatorijose.

Kad ir kaip šventvagiškai nuskambėtų, „Ambersail“ odisėja įkvėpė lietuvius buriavimui, kaip Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą įkvėpė lietuvius aviacijos sportui. Buriavimas – tai ne tik audros, dešimties metrų aukščio bangos ar nesibaigiantys škvalai. Tai ir nauji kraštai, salos, įlankos, naujos pažintys, ir visa tai – ten, visai  netoli… už horizonto, po burėm…

Tikiu, jog ši įdomiai sumanyta knyga daugeliui atvers naujus buriavimo horizontus.

Andrius Varnas, jachtos „Ragainė II“ kapitonas, 2008-2010 metais apiplaukęs aplink pasaulį

Baigusi skaityti šią Pauliaus Kovo knygą, padėkojau jam už galimybę… išplaukti į jūrą su tokiu patyrusiu Mokytoju. Skaitydama šį tikrą, gilų, nenuspėjamą ir tuo pat metu – tokį draugišką vadovą, žavėjausi, stebėjausi, šiurpau, o kartais susigraudindavau iki ašarų. Galiausiai supratau, kad viskas – ir audros, ir uostai, ir jūrlapiai – yra visų pirma mumyse.

Buvo nepaprastai gera mokytis iš šio Kapitono.

Ilzė Butkutė, knygos redaktorė

Verslas gali ir turi būti gėrio jėga. Verslas gali būti panašus į socialinį judėjimą, kuris gali tapti galingas kaip audromis siautėjanti jūra. Tereikia įmonėms ir kitoms organizacijoms atrasti savo tikrąjį įkvepiantį tikslą ir tuos, kuriuose jis jau seniai rusena.

Ši knyga suteiks stiprų impulsą tokiems ieškojimams, nes ją paskaičius sunku to nedaryti arba galvoti, kad tai yra neįmanoma.

Dr. Modestas Gelbūda, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto tyrimų direktorius

18 skyrius

NEATSIPALAIDUOK, KOL NEATPLAUKEI Į UOSTĄ

„Byrame“, – tik tiek parašiau III etapo jachtos kapitonui Taurui Rymoniui. Atsakė: „To ir reikėjo tikėtis, laikykis!“

– Iš įrašų jachtos dienoraštyje

Neslėpsiu – kai buvo sumąstytas šis projektas, rinkausi tarp dviejų etapų, kuriuose norėjau dalyvauti. Tai buvo Horno rago aplenkimas arba Indijos vandenyno perplaukimas ties riaumojančia keturiasdešimtąja lygiagrete. Pasirinkau pastarąjį etapą, nes tikimybė patirti audrą čia buvo didesnė. Tačiau tąsyk nenumačiau, kad rimčiausi išbandymai manęs lauks gimtojoje Baltijos jūroje paskutiniame, vienuoliktame, Odisėjos etape, kuriame plaukiau kaip jachtos kapitonas.

Iš Oslo plaukdami Kategato sąsiauriu artėjome prie Kopenhagos. Buvo labai nerami, vėjuota naktis. Kategato sąsiauris garsėja tuo, kad iš Baltijos jūros ištekančios srovės sukelia stačias bangas, kurios nuožmiai talžo laivus. Tad plaukti iš tiesų buvo nelengva. Vidurdienį bangos kiek aprimo, įgula pietavo denyje, tolumoje jau matėsi krantas, Kopenhagos priemiesčiai, tik staiga kažkuris šūktelėjo: „Žiūrėkit į giką, žiūrėkit, kas darosi!..“

Gikas – tai prie stiebo pritvirtintas skersinis, laikantis pagrindinės burės, arba groto, apačią. Jis tiesiog akyse pradėjo linkti per pusę. Pokši, laksto kniedės, o gikas dalijasi į dvi dalis kaip sulėtintame filme. Dar akimirka, ir lūžęs buomas būtų suplėšęs pagrindinę burę, be kurios jachta nebūtų galėjusi plaukti.

Įgulos vyrai metė, ką turėjo rankose – kas puodelius, kas dubenėlius – ir puolė gaudyti belūžtančio giko. Suėmę rankomis neleido jam išsiskėsti.

Pakeitėme plaukimo kursą; vėjas groto nespaudė, tad ramiai nuleidome burę, padėjome ant denio sulūžusį giką, įjungėme variklį ir taip nuplaukėme paskutines jūrmyles iki Kopenhagos uosto.

Buvo vasaros savaitgalis. Atostogų metas. Vis dėlto kranto komandai pavyko rasti meistrą, kuris sutiko atvažiuoti į uostą apžiūrėti mūsų giko. Apžiūrėjęs pasakė: „Gerai, per savaitę sutvarkysiu.“  Negalėjome laukti savaitės. Po kelių dienų privalėjome pasiekti Gdanską. Po savaitės turėjome jau būti Peterburge. Viskas suplanuota, visur numatyti renginiai ir sutikimai. Ilgų ilgiausiai galėjome sugaišti parą. Vaikinas papurtė galvą: „Tai neįmanoma.“ Sakau: „Kai nori, viskas įmanoma.“

Jis gūžtelėjo pečiais, privairavo transportinį autobusiuką, mes užkėlėme ant stogo giką, autobusiuko stogas įlinko, vaikinas vėl gūžtelėjo ir lėtai nuvažiavo.

Lygiai po paros, sekmadienio popietę, matom: privažiuoja tas pats autobusiukas įlinkusiu stogu su jau sutvarkytu giku. Lyg dabar regiu to vaikino veidą: nuo nemigos paraudusios akys, pajuodę, įkritę paakiai, nenuplaunamais epoksidiniais klijais iki alkūnių apėjusios rankos. Kai nusikėlėme giką ir jam padėkojau, jis tyliai ištarė: „Šį savaitgalį ketinau susitaikyti su savo mergina. Aš jos taip ir nemačiau.“

Nieko jam neatsakiau. Tą akimirką neradau tinkamų žodžių, bet lig šiol negaliu pamiršti jo pasakytos frazės. Suvokiau, kad tas visai mums nepažįstamas žmogus, supratęs, koks yra mūsų plaukimo tikslas, atsisakė to, kas jam tąsyk buvo labai svarbu ir brangu.

Tačiau į Gdynę išplaukėme 12 valandų vėliau negu ketinome. „Ambersail“ sutiktuvių proga mūsų kranto komanda organizavo vakarienę, į kurią buvo pakviesti Lenkijos Seimo nariai, Gdynės meras, Lietuvos ambasadorius Lenkijoje, konsulas ir kiti aukšti pareigūnai. Sužinojusi apie mūsų gedimą, kranto komanda nusprendė, kad į vakarienę atplaukti nespėsime, ir visiems pranešė, kad vakarienė vyks be mūsų. Iš tiesų, įvertinus nuotolį, orų prognozę, vėjo stiprumą, buvo aišku, kad sutartu laiku pasiekti Gdynę neturime jokių šansų.

Tačiau kai išplaukėme, pamačiau, kad vėjas ne visai toks, koks buvo prognozuotas, vadinasi, padidinę burių plotą, galėjome plaukti greičiau. Ypač jeigu didesnį burių plotą būtume išlaikę ir naktį. Žinoma, tai rizikinga, naktį genakerį dažniausiai nuleisdavome. Sukviečiau įgulą ir pasakiau, kuo rizikuojame. Įgula sutiko, kad sutelktume visas pastangas ir pasiektume tikslą kaip galima greičiau. Vieningai sutarėme būti itin budrūs ir visą naktį plaukėme visomis burėmis.

Paryčiais matau, kad galime suspėti, kaip sakoma, vakarienės desertui. Įdienojus suprantu, kad spėjame ir karštam patiekalui, o vakarėjant tampa aišku, kad spėjame ir šaltiems užkandžiams. Nuotaika laive gerėja, įgula dar darbingesnė. Burės darniai keičiamos, viskas daroma, kad plauktume kuo greičiau. Ir lygiai aštuntą valandą vakaro priplaukėme Gdynės uostą. Restoranas, kuriame numatyta vakarienė, įsikūręs uosto prieigose, matome, kaip prieš pat mus palei krantą pravažiuoja ambasadoriaus automobilis su vėliavėlėmis. Išvydę į uostą įplaukiančią jachtą su plazdančia didžiule trispalve visi neteko amo. Atrodė neįtikėtina, kad išplaukę gerokai vėliau sugebėjome įveikti nuotolį ir atplaukti į uostą sutartu laiku. Tąsyk dar kartą įsitikinau, kad niekada negalima pasiduoti, niekada negalima nuleisti rankų ir niekada neturi būti vietos žodžiui „Viskas…“

Tačiau tuo paskutinio, vienuolikto, etapo negandos nesibaigė. Palikome Lenkijos vandenis ir įplaukėme į Stokholmo salų archipelagą. Vietovė akmenuota, sala prie salos. Pirmasis archipelago uostas – Sandhamnas. Buvo masiškai Skandinavijoje švenčiamų Joninių išvakarės. Uostas pilnutėlis laivų. Stiebas prie stiebo, iš tolo atrodo taip, lyg būtų prismaigstyta degtukų. Dairausi, kur būtų tuščia vieta, tinkama prisišvartuoti tokiam dideliam laivui kaip „Ambersail“. Tik staiga iš variklių skyriaus pasigirsta keistas garsas ir variklio gaudesys nutyla. Linkus šoka žiūrėti, kas įvyko, atidaro variklio skyrių, o iš jo plūsteli tirštas kamuolys juodų dūmų. Pirma mintis – gaisras. Tačiau Linkus šūkteli: „Pauliau, neturim variklio.“ Variklis perkaito. Matyt, nuo nuolatinės vibracijos, nuolatinio bangų daužymo per tuos ilgus devynis plaukimo vandenynais mėnesius atsikratė ir nusimovė aušinimo sistemos žarna ir perkaitęs variklis užgeso. Burinei jachtai švartuotis uoste be variklio yra tas pat, kas tirštai pristatytoje stovėjimo aikštelėje statyti automobilį be stabdžių. Praktiškai misija neįmanoma.

Kaip be variklio sustabdyti pilnai pakrautą 20 tonų sveriantį laivą, sliuogiantį vandens paviršiumi tiesiog iš inercijos? Suvokiame, kad sustosime slydę, kai užges slydimo pagreitis. O kadangi vėjas pučia nuo kranto, sustojusius mus nupūs atgal. Nutėkš tiesiai ant akmenų, esančių kitoje sąsiaurio pusėje už kelių šimtų metrų. Turėjome tik vieną šansą iš vieno. Arba prisišvartuosime iš pirmo karto, arba po dviejų trijų minučių būsime nublokšti ant akmenų.

Maža to, dar turėjome susirasti vietą, į kurią būtų galėjusi įsisprausti mūsų 20 metrų jachta, todėl jachtos slydimo inercijos turėjo pakakti priplaukti prie tiltelio. Ir sustabdyti jachtą reikėjo būtent prie to tiltelio, kad ji neatsitrenktų į greta jau stovinčius kitus laivus.

Prie vairo kapitonas dar ramesnis nei prieš pat įvykį. Jis praneša, ką darysime, ir duoda visiems komandas, o pats nuvairuoja laivą prie pat krantinės.

Vieni iš plaukiančios jachtos šoka ant prieplaukos, kiti paduoda virves, ir laivas stebuklingai sustoja per pusmetrį nuo didelio katerio, kurio šeimininkas dar kelias minutes žiūri į mus išsižiojęs.

Tik tuomet supratau, kodėl iš toliau įplaukimą stebėję uosto darbuotojai tarė: „Nice landing.

– Iš XI etapo įgulos nario Antano Danio dienoraščio

Nusižiūrėjau laisvą plotelį išorinėje uosto pusėje. Liepiau, kad pusė įgulos šoktų į krantą ir gaudytų išmetamas virves, o pagavę kuo skubiau pervertų jas, apsuktų už bet ko ir pasiėmę galą bėgtų priešinga kryptimi, nei plaukia laivas. Tik šitaip galėjome sustabdyti jachtą.

Prie tiltelio plūduriavo kelių milijonų eurų vertės kateris. Jo savininkas stovėjo lyg stabo ištiktas ir nustėręs žiūrėjo į mus. Užuot gaudęs virvę ir bėgęs kartu su įgulos vyrais, jis, rodės, suakmenėjo. Pamatęs, kaip smailus „Ambersail“ priekis artėja prie jo plastmasinio katerio laivagalio, jis nustėro, jo žandikaulis atvėpo. Jeigu nebūtų pavykę jachtos sustabdyti, prabangiame kateryje ji būtų prakirtusi įspūdingą skylę.

Pastebėję, kokiu greičiu atplaukiame, nuo kranto garsiai rėkdami link mūsų pasileido du uosto prižiūrėtojai. Pribėgę ėmė plūstis ir bartis, kaip drįstame tokiu greičiu įlėkti į pilną laivų uostą. Visuomet, kai įvyksta koks nors konfliktas ir kai viena pusė audringai reiškia nepasitenkinimą, nebandau nieko perrėkti, pertraukti. Visada leidžiu žmonėms išsikrauti. Tuomet atsiprašau už nepatogumus ir ramiai paaiškinu, kodėl pasielgiau taip, o ne kitaip. Paaiškinau, kad sustojome be variklio. Ir tada jie pasakė: „Nice landing

Pagaliau sutvarkę visus gedimus po devynių mėnesių Odisėjos priplaukėme Klaipėdą. Atrodė, kad jau viskas praeityje, viskas apiplaukta, visur spėta, planuoti susitikimai įvykę. Odisėjos žygis baigtas. Priešaky – gimtasis krantas. Ir minia mus pasitinkančių žmonių.

Atplaukėme vidurdienį, iki iškilmingo vakarinio renginio laiko turėjome į valias. Atskrido užsakytas malūnsparnis su operatoriumi ir fotografu, jūroje surengėme laivo fotosesiją. Su įvairiomis burėmis, įvairiais kursais. Visos gražiausios nuotraukos iš sraigtasparnio padarytos būtent tąsyk, laukiant liepos 5 dienos sugrįžimo iškilmių.

Po fotosesijos kranto komanda internetu atsiuntė mums vakaro scenarijų, kuriame buvo smulkiai, minutė po minutės, surašyta, kelintą turime įplaukti į uostą, kelintą prasidės tiesioginė transliacija, kada bus reklaminė pauzė, kurios metu mes nuleisime bures ir įsuksime į uostelį, kada mes švartuosimės, kada su visa įgula užlipsime ant scenos ir taip toliau. Patvirtinu, kad viskas tinka, viskas gerai, ir kuo ramiausiai nusileidžiu į kajutę. Prausiuosi, rengiuosi, įgula užsiėmusi savais reikalais – kas užkandžiauja, kas snūduriuoja, o vairininkas džiaugiasi pakilusiu vėju ir skrodžia bangas. Niekas neduoda jokių komandų…

Ir staiga išlipęs ant denio pamatau, kaip toli mes esame nuo Klaipėdos. Siaubas! Aš nepastebėjau, kad pakilo vėjas ir mes nuplaukėme tolyn nuo uosto. Atrodė, buvome čia pat, kelis sykius praplaukėme pro pat uostą, pro pat vartus, matėme mus pasitikti susirinkusias jachtas, sveikinomės su jomis. Jau buvome grįžę. Patys sau misiją jau buvome įvykdę. Apiplaukėm, nusifotografavom. Bet… nesudalyvavom.

Įvertinęs laivo plaukimą didžiausiu greičiu, visomis burėmis, paskaičiavau, kad pagal scenarijų mes vėluosime 40 minučių. Tie, kas žino, kas yra tiesioginė transliacija, suvokia, ką tai reiškia. Kai likus septynioms minutėms iki tiesioginės transliacijos paskambinau režisieriui Gerardui Linauskui ir pasakiau, kad vėluosime 40 minučių, anapus stojo baugi tyla. Trumpas „Supratau“ ir staigiai atmestas ryšys. Nes režisieriui teko žaibiškai viską perplanuoti. Visą transliacijos eigą, nuoseklų kilimą link kulminacijos – viską. Mažai trūko, kad būtume pavėlavę į 21 valandos giesmės giedojimą. Visi gieda, jachta buvo čia pat, o uoste jos nėra…

Retai gyvenime aš leidžiu sau šitaip atsipalaiduoti. Paprastai būnu įsitempęs iki galo, iki tol, kol pamatau rezultatą. Šį kartą per anksti apsidžiaugiau. Vienu neatsakingu poelgiu, vienu nepamatuotu atsipalaidavimu buvo galima sugadinti absoliučiai visą pusantrų metų įdirbį.

Man buvo gėda išlipti iš laivo. Buvo gėda pakilti į sceną… Užlipau, perdaviau vėliavą ir grįžau į jachtą. Tuomet, kai visi giedojo „Tautišką giesmę“, aš buvau laive. Giedojau jachtoje. Negalėjau būti su Odisėjos bičiuliais. Aš juos nuvyliau ir jaučiau, kad neturiu teisės būti drauge su jais.

Vadovas privalo nuolat būti budrus ir matyti, kas vyksta jo įmonėje, jo laive. Iki pat galo – kol įplauks į uostą. Nebūtina nuolat visų tikrinti, kontroliuoti, tačiau kiekvieną akimirką reikia jausti bendrą situaciją. Pernelyg ankstyvas atsipalaidavimas gali būti pražūtingas, tai yra priežastis, kodėl ilgametės pastangos ir net patys gražiausi sumanymai kartais nueina perniek.

Atsiprašau, Gerardai.

Skaitytojų atsiliepimai

http://www.kapitonaskovas.lt/knyga/atsiliepimai-apie-knyga/

„Įtraukė, prirakino – nebepaleidžia“ - Valdas Jokubauskas

„Tu gali nugalėti save, reikia tik žengti žingsnį“ - Daiva Rakauskaitė

„Jeigu žemėje žmonės elgtųsi taip dorai ir garbingai, kaip jūroje, - gyvenimas būtų tobulas“ - Lilija Valatkienė

„Niekada nėjau į Jūrą, bet noras begalinis“ - Paulius Minkevičius

„Tai bus laikas su knyga, kurio tikrai nepamiršite“ - Šarūnas Klėgeris

„Kelias link savojo Horno taps daug tiesesnis“ - Redas Perminas

„Knyga, kurios negaliu paleisti iš rankų“ – Margarita Butkienė

„Tai tikrai knyga ne tik buriuotojams“ - Lina Jakučionienė

„Knygoje atradau atsakymus „kodėl” - Romas Čereška

Labdara:

2 Lt nuo kiekvienos parduotos knygos skiriama Lietuvos buriuotojų sąjungai. Įsigydami knygą, prisidedate prie buriavimo sporto populiarinimo, Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje ir jaunųjų buriuotojų rėmimo.

Leidykla „Luceo“


. Didelė pavėjinė burė.

. Gražus nusileidimas.

Rodyk draugams

Parodoje - ir laivų statybos aikštelė, ir … kubilas jiems plukdyti

Kiekvienas iš mūsų vaikystėje plukdėme tošinius ar popierinius laivelius pavasariniame upelyje ar bent lietaus balutėje. Sekdavome laivelį su iš klevo lapo padaryta bure tol, kol jis nedingdavo už upės vingio. Tik tada nemąstydavome, kokios gi jėgos priverčia mūsų laivelį plaukti.

Jūrų muziejuje atidaryta edukacinė paroda “Kodėl laivas plaukia?”, kurioje ne tik galima vėl pabūti vaiku, gaminant laivelius, bet ir čia pat kubile išbandyti savo kūrinio stovumą ar gebėjimą laikytis ant vandens.

Koks buvo pirmasis laivas?

Pasak parodos kuratoriaus, istoriko Romualdo Adomavičiaus, žaisdami vaikiškus žaidimus, mes lyg ir grįžtame į žmonijos istorijos pradžią.

– Parodoje pateikiami primityvių plaukimo priemonių pavyzdžiai labai panašus į mūsų žaislinius laivelius, – pasakojo istorikas. –  Akmens amžiuje atsirado plaustas – surišti medžių kamienai tiko ir žvejybai, ir kroviniams gabenti pakrantėmis. Vietoj medienos buvo naudojamos ir nendrės, pripūstos gyvulių odos ar net moliniai indai.

Gebėjimas naudotis įrankiais ir ugnimi leido žmogui prieš 10 tūkst. metų iš medžio kamieno išsiskobti ir išdeginti luotą. Tai buvo tikri to laiko ekspresai – greiti ir manevringi, turėję tik vieną trūkumą – lengvai virsdavę. Bet polineziečiai sugalvojo patobulinimą – pritvirtino šoninius plūdurus.

Krepšys, pasirodo, gali būti skirtas ne tik uogauti ar grybauti, bet ir atstoti valtį. Jo pagrindas nupinamas iš vytelių, jas aptraukiant oda ar medžio žieve, nendrėmis, o mūsų laikais – vandeniui nepralaidžia medžiaga. Apvalainas krepšys dar ir dabar naudojamas kai kuriuose regionuose: ne tik Vietname, Tibete, Indijoje ar Irake, bet ir Vakarų Europoje – Airijoje, Velse.

Kaip statomas laivas?

Paroda ne tik pristato laivų statybos istoriją bet ir atskleidžia tą, ne vieną vaiką kankinantį klausimą: kodėl gi geležiniai laivai nepaskęsta.

–  Kol žmogus išmoko suvirinti laivą iš metalo, turėjo nutekėti daug vandens, – pasakojo istorikas Romualdas Adomavičius. – Senovės egiptiečiai riestanosius laivus statė iš virvėmis suraišiotų lentgalių. Nilo deltoje augo vien plonos ir kreivos akacijos, todėl faraonų dailidės įgudo meistriškai užtaisyti medienos plyšius, figūriškai tašyti, išmoko medį išlenkti. Toje tolimoje epochoje atsirado pagrindinės laivo dalys: kilis, števeniai, špantai, stringeris, denis.

Parodos lankytojai gali išbandyti tris pagrindinius laivo denio lentų tvirtinimo būdus: jie patys išmoks susiūti arba suleisti lentas karaveliniu ir klinkeriniu būdu.

Įdomu tai, kad vienodi  būdai buvo naudojami geografiškai viena nuo kitos nutolusiose vietovėse: karaveliniu būdu sujungtos ir Kristupo Kolumbo karavelių lentos, taip pat statė kurėnus ir senieji Kuršių marių žvejai.

Kodėl laivas neskęsta?

Šiandien laivai projektuojami ir net išbandomi kompiuteriais. O kaipgi be modernių prietaisų laivadirbiai prieš šimtmečius gebėjo statyti didelius ir stiprius jūrų laivus?

– Iš pradžių visi laivai buvo statomi pagal meistro paruoštus šablonus. Vėliau atsirado brėžiniai, tiksliai nustatantys simetrijos ašį ir laivo tūrį,  – pasakojo parodos kuratorius Romualdas Adomavičius.

Šioje parodos dalyje veikia du atviri baseiniukai: stovumo ir plūdrumo. Viename jų lankytojai, patys keisdami svareliais laivo svorio centrą, gali jį net nuskandinti. Kitame baseine pateikiamas povandeninio laivo modelis, kuris iškeliamas arba panardinamas  kompresoriumi pumpuojant orą. Pirmieji parodos lankytojai – vaikai – itin pamėgo šį, žaidimą primenantį, eksponatą.

Parodoje pristatomi iš pirmo žvilgsnio paprasti, bet paradoksalūs dalykai.

– Jeigu jums atrodo, kad srovė gali daiktus lengvai nunešti tik pasroviui, klystate, – teigia Romualdas Adomavičius.  – Jau prieš šimtą metų Lietuvoje veikė upių keltai, kuriuos srovė plukdydavo į kitą krantą.

Pasak istoriko, pritvirtinus keltą lynu prie inkaro upės viduryje arba lyną ištiesus skersai upės, prie jo prijungiamas kelto ritinys. Norint, kad keltas pajudėtų, reikia tik pasukti vairo plunksną norima kryptimi. Vienintelis Lietuvoje išlikęs toks keltas kelia per Neries upę prie Čiobiškio kaimo (Širvintų rajone).

Kodėl laivas plaukia?

Romualdas Adomavičius teigia, kad irtis plaustais pakako karties ir žmogaus jėgos bei sumanumo. Vėliau atsirado irklai su plokščiais galais. Išmokus pasisiūti bures, laivus pradėjo varyti vėjas.

Pramonės revoliucija XIX a. pradžioje sukūrė garo variklį, kurį neilgai trukus pakeitė dyzeliniai varikliai, garo turbinos ir atominiai reaktoriai. Dabar jau atsiranda elektra, saulės energija ir suskystintomis dujomis varomų variklių.

Kaip variklis priverčia plaukti laivą? Variklis suka veleną, kurio gale yra pritvirtintas mentratis arba sraigtas. Tankiai išdėstytos mentės užgriebia vandenį ir taip stumia laivą. Dažniausias, efektyviausias ir patikimiausias laivo varytuvas – veikiantis po vandeniu sraigtas. Tokį sraigtą, veikiantį atvirame baseiniuke, išbando ir parodos lankytojai. Na, o mentratį, be kurio iš vietos nebūtų pajudėję laivai su stūmokliniais garo varikliais, lankytojai įsuka mindami improvizuotą dviračio mechanizmą.

– Tokios parodos Lietuvos jūrų muziejuje dar nėra buvę, – džiaugiasi muziejaus direktorė Olga Žalienė. – Ir ji uostamiesčiui yra labai reikalinga: kur gi, jei ne prie jūros galima sužinoti, kodėl laivas plaukia.

Tai, pasak Olgos Žalienės, išskirtinė paroda, kviečianti pažinti veikiant, o ne sausai dėstanti faktus. Ji atidaryta pačiu laiku – moksleiviai, baigdami mokslo metus, ieško, kaip ir kur pailsėti ir smagiai bei naudingai praleisti laiką. Paroda parengta parėmus Kultūros ministerijai.

Alfonso Mažūno nuotr.

Nika Puteikienė

Ryšių su visuomene skyriaus vedėja, tel.: 8 46 490751, 8 671 55567

Rodyk draugams

Jachtos “Gulbė kelionė arba kam skandintis jūroje? (V)

Romualdas Adomavičius/ istorikas/ Laivybos istorijos skyrius/ Lietuvos jūrų muziejus

Išplaukusi iš Klaipėdos, po trijų parų kelionės Baltijos jūra, jachta „Gulbė“ pasiekė Kopenhagos uostą Danijos Karalystėje. Kapitonas K. Mažonas, aprašydamas paruošiamuosius darbus prieš įplaukiant į kitos šalies uostą, pateikia geros jūrinės praktikos, kitaip jūrinio etiketo suvokimo pavyzdį lietuvių buriuotojų tarpe tarpukariu. Supratimas, kad buriavimas su Lietuvos vėliava yra savos šalies atstovavimas užsienio kraštuose tuo metu buvo stipriai įsitvirtinęs.

Nieko stebėtina, kad tris paras narstant po bangas mūsų jachtoj atsirado kiek netvarkos: nesutvarkytos virvės, metalinės dalys nuo sūraus vandens apsitraukė rūdim. Tokiam stovyje nepatogu svečiuotis pas danus. Tad nutarėm stoti ant inkaro nuošaly farvaterio, kad niekam po kojomis nesimaišytume, ir padaryti tvarkos bei švaros valandą. Jurgis pažada šiai dienai pagaminti iškilmingus pietus, virtuvę ir kajutę sutvarkyti. Dėl savo geros širdies jis griebiasi sunkiausio darbo, o skaitytojui turbūt žinoma kavalierių, ypač keliaujančių, kambarių tvarka. Nors trys iš mūsų vedę, bet jūrininkai, nuplaukę 20 jūrmylių nuo kranto, laiko save nevedusiais… Gal kas ir gerai jaučiasi, pasiliuosavęs nors laikinai nuo Himenėjaus ryšių… Kristupui pavedam virves ir bures tvarkyti, kaip didžiausiam šių svarbių jachtos atributų mėgėjui ir meisteriui, gi aš su inžinierium apsiginkluojame skaromis ir zamšu, valome ir šveičiame mašinas, varines ir kitokias jachtos blizgančias dalis. Kiekvienas su įnirtimu įsigilina į savo darbą ir ištisas 3 valandas nė vieno žodžio vienas kitam nepratariam. Šituos darbus užbaigę, sujungtomis jėgomis imame klają (past. denį) mazgoti. Trys valandos darbo ir tylėjimo padarė mūsų „Gulbę“ švarutę, blizgančią, elegantišką. Rodos, dėl tvarkos raudonuoti dabar nereiktų; galėtume priimti aukščiausią, net labai išlepintą svečią. Sėdame nusipelnytų, Jurgio pagamintų pietų valgyti. Pastebim, kad kažkokia jachta, smalsumo vedama, išėjusi iš savo krypties, artinasi prie mūsų. Matyti, ji mums nesimpatizuoja, nes nesisveikindama neria pro šalį. Tad ir mes, nekreipdami daug dėmesio, plušame toliau savo pudingą. Vakaras buvo nebe toli, tat skubinomės nuo inkaro, kad dar šį tą Kopenhagoj pamatytume. Rankų mostelėjimais, rečiau vėliava, sveikinamės su prasilenkiančiomis jachtomis. Saulei leidžiantis plaukiame tarp molų, pagražintų dviem raudonais bokšteliais – švyturiais, Kopenhagos uostan. Kažkur girdėt patrankų šūviai. Nesuprantame, kodėl šaudoma, manome, kad tai kariuomenės pratimai; gal, sakome, susipešė su kaimynais švedais, o   gal… „Gulbė“ taip iškilmingai sutinkama… Pamažu slinkdama iš uosto gilumos, didelė gelsvai balta, auksuotais ornamentais pagražintu števeniu motorinė jachta artinasi mūsų link. Ant jos matyt didelis būrys jūrininkų ir margų jūros karininkų. Jie žiūri į mūsų „Gulbę“, rodo į vėliavą, kažką tarp savęs kalba, matyt, spėlioja, kas per paukščiai ir iš kur mes esame. Spėliojame ir mes, kam ta puiki jachta galėtų priklausyti. Nutariam, kad tai koks nors ekonominės krizės nepaliestas amerikoniškas bekonų ar skarmalų karalius pramogauja. Bet mes apsirikome: kitą dieną pripuolamai patyrėme, kad ta jachta tikrai karališka, joje važiavo tikras karalius – Danijos karalius Kristijonas X. Jis plaukė į savo vasaros rezidenciją. Jo garbei aidėjo patrankų šūviai. Net šitos gražios, puošnios jachtos įsigijimo istoriją sužinojome. Kadangi senoji jachta karališkoms kelionėms nebetiko, tai buvo prašyta parlamento leisti tam tikrą pinigų sumą naujai jachtai pastatyti; bet kairioji parlamento dauguma prašomą sumą taip susmailino, kad apie įgijimą naujos reprezentacinės karališkos jachtos ir kalbos nebegalėjo būti. Bet Kristijonas X Danijoj yra labai populiarus ir mylimas, todėl jau kitą dieną, kai kraštas sužinojo minėtą parlamento daugumos nutarimą, tiek daug prisirašė norinčių padėti karaliui jachtą pastatyti, kad privačių asmenų pasirašytoji suma toli pralenkė sumą, kurios prašyta iš parlamento. Iš to ir paaiškėjo ir tos jachtos puošnumo paslaptis.

Bet nutolstu nuo temos. Plaukiame išilgai vadinamos Lang Linie (past. vedlinės) ir žvalgomės, kur čia sustoti: ar uoste inkarą išmesti ar prie kranto prisišlieti. Visai temsta ir vaizdas prieš mus pasakingas, nes begalės šviesos žiburių, atsimušančių į vandenį, dvigubėja, mirga baltomis, geltonomis, rečiau žaliomis ir raudonomis spalvomis. Nors jau vėlu, bet po uostą nardo daugybė sportinių jachtų, motorinių laivelių, rečiau prašliaužia kažkokiais baisiais fenderiais apsišarvavęs buksyras ar locas. Iš dešinės prie kranto matome bedarbius laivus, tvarkingai po tris surikiuotus. Jie rūdija, nyksta.

Tai tikros bedarbių milžinų laivų kapinės, pasaulinės ekonominės krizės aukos. Priešakyje pastebime kažkokį didelį, šviesomis mirgantį rūmą. Kiek prisiartinę nustatom, kad tai yra „Kongelik Dansk Jacht – Klub“ (past. Karališkasis Danijos jachtklubas) – mūsų kelionės pirmojo etapo tikslas. Lygiai devyniomis prieš klubo rūmus žvangėdamas krinta „Gulbės“ inkaras. Nors jau vėlu, bet po trijų kelionės dienų norisi pramankštinti kiek sustirusias kojas, pavaikštinėti žeme. Pričkus nenorėdamas savo sutvarstytos galvos mieste rodyti, nutaria jachtoj pasilikti. Papratę jausti mūsų muitinės ir policijos rūpestingumą piliečių atžvilgiu, nepamirštame, kad ir čia laukia mūsų tokios pat revizijos ir dokumentų kontrolės ceremonijos. Bet kadangi jie mūsų neieško, tai mes einame jų ieškoti. Dairomės, kur čia suradus panašias kreatūras su atitinkamomis puošniomis galą – kepurėmis. Nors su topo liktarna ieškok, - niekur nematyt. Kažkoks jūrininkas, mandagus danas, dasiproti mūsų sielos nerimą ir sužinojęs reikalą užtikrina mus, kad oficialus danų valdžios atstovų sutikimas jachtos atžvilgiu nepraktikuojamas ir kad mes galime drąsiai keltis į krantą. Pratę prie rūpestingesnės mūsų įstaigų tvarkos ir kiek įsižeidę dėl šitokio „apsileidimo“, einame į miestą. Kristupas, kuriam miestas kiek pažįstamas, imasi mums vadovauti. Pirmiausia turime šventą pažadą ištesėti – pranešti Klaipėdon, kad laimingai atvykome. Telegrafo durys jau uždarytos, bet kažkoks ponas, pastebėjęs, kad mums danų telegrafo įstaigos tvarka nežinoma, paspaudžia prie durų pritaisytą sagą ir telegrafo įstaigos durys automatiškai atsidaro. Telegramų priėmimo langutis taip pat uždarytas. Manome, kad ir čia reikia kokio nors mygtuko ieškoti. Neapsirinkam. Dežuruojantis valdininkas, apsivilkęs spindinčiai baltu chalatu, daugiau panašus į daktarą ar į vaistinės provizorių, negu į pašto valdininką. Nesistebi nei adresu „Radio Klaipėda“, nei telegramos lietuvišku tekstu, neprašo paaiškinimų. Netenka pastebėti, kad tai idealus valdininkas, einantis savo pareigas. Krautuvės jau uždarytos, o taip norėtųsi surūkyti danišką cigarą ar cigaretę, taip masina languose išstatyti įvairūs vaisiai… Nebloga būtų ir atviručių su pašto ženkleliais nusipirkti, skubiai norėtųs saviems parašyti. Kristupas pareiškia, kad tai labai lengva padaryti ir parodė į daugybę automatų, kurie gatvėje prie krautuvių pastatyti ir už mažą ere skaičių siūlo įvairių gėrybių. Gailimės, kad automatai-skutikai nepastatyti, nes per tris kelionės dienas gerai apžėlėm. Kristupas taip uoliai duoda mums pavyzdį, prie kiekvieno automato siekdamas liemenės kišenėn reikalingų ere, kad visai nepastebi, kaip metalinius ere iš kišenės traukdamas pameta visą banknotų atsargą, kelionei  paruoštą – danų ir švedų kronų banknotais apie 450 litų vertės. Net ir man su Jurgiu nuotaika pranyko, nebeminint nelaimingo Kristupo. Gaila pinigų, bet dar labiau gaila Kristupo ir jo su visais pinigais pamesto gero ūpo… Bet mūsų Kristupą kelionėje, matyti, lydi ir saugo gerosios dvasios. Grįžtame atgal ir kitoj kryžgatvės pusėj pamatom ant šaligatvio gulintį pluoštą banknotų. Džiaugiasi jis, džiaugiuos ir aš su Jurgiu drauge. Tiek žmonių praėjo ir nė vienas nepakėlė. Matyt, manom sau, danams neblogai sekasi, kad jie užvertę galvas vaikšto.

Šiai dienai užteko emocijų ir pergyvenimų. Skubam atgal i „Gulbę“ pasilsėti, jėgų sukaupti rytojaus dienai – oficialiai reprezentacijos daliai ir naujiems įspūdžiams.

Rodyk draugams

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje? (IV)

Romualdas Adomavičius/ Istorikas/ Lietuvos jūrų muziejus

Trečioji plaukimo para Klaipėdos jachtklubo jachtos „Gulbė“ įgulai (kapitonas K. Mažonas, P. Buntinas, K. ir J. Plonaičiai) padovanojo daug įspūdžių. Visų pirmą, vienas jų susižeidė betvarkydamas variklį, kai naktį vėjas nurimsta ir toliau tenka plaukti nuleidus bures. Aprašoma kelionė link pirmojo sustojimo uosto – Kopenhagos. Jachta įplaukia į Kategato sąsiaurį, kuris jungia Baltijos ir Šiaurės jūras. Dalijamasi vidurvasario karščio jūroje potyriu ir poveikiu odai. Galiausiai, sutinkami garlaiviai, keltai, laivai-švyturiai, kurių įgulos sveikinasi su jachta iš Lietuvos ir stebisi retai jūroje matoma trispalve.

Daugumas mus pralenkiančių laivų, einančių į Zundą, prikrauti miško apdirbtos medžiagos: rąstų, lentų… Matyt, tai svarbiausia rytų ir šiaurės rytų Europos eksporto medžiaga. Spėjom, kad vienas kitas tų laivų veža ir mūsų Lietuvos mišką, apdorotą Klaipėdos lentpjūvėse.

Nustatytu laiku einu poilsio ir tikiuos, kadangi oras šiltesnis, gerai miegoti. Staiga per miegą girdžiu kokį bruzdėjimą. Pabundu, žiūriu į laikrodį – 2 valanda, Jaučiu, kad laivas stovi vietoje nejudėdamas. Klausiu, kas atsitiko? Jurgis sako, kad Pričkus susižeidė, bandydamas motorą užvesti. Kadangi be kapitono einu pareigas ir įgulos gydytojo, tai skubu pas sužeistąjį su medicinos pagalba. Mūsų šposininkas nesiduoda gydomas, bet šaukia: „Palauk, tuoj paleisiu motorą“. Ir iš tikrųjų jam pavyko motorą paleisti ir laivas pasileido plaukti. Bet Pričkus ne juokais sužeistas: kajutės grindys ir klaja (past. denis) suteptos krauju; vadinamos poclovės gabalai drybso kraujuoti. Kantrus ir atkaklus sutvėrimas tas šposininkas: nežadina manęs, bet, nors ir praskelta galva, stengiasi pirma atlikti pareigą – paleisti motorą. Sužeistąjį nutempiu kajutėn, apžiūriu: pakaušis nieko sau praskeltas, rimtai, ne juokais. Nuplaunu sukruvintą galvą ir pagal visas desmurgijos taisykles, kiek jas žinau, aptvarstau ir paguldau į savo vietą; sužeistasis nebesipriešina, kaip pirma motorą užvesdamas, bet pabalo, apsvaigo. Šį rytą mudu su Jurgiu išeinam budėti kiek anksčiau. Su įdomumu sekame tolumoj Švedijos pakraščius, kuriuos dabar praplaukiame; jie vietomis lyg ir atsitolina, kaip Izastatas (past. Ystad), kiti artėja, kaip Trelleborgas, mūsų dėmesį patraukdami. Švedijos vakarų, o ypač rytų pakraščiams charakteringų šcherų čia nėra. Bet krantas vis tik nepanašus į mūsų pakraščius, kopas su pliažais. Krantai, nors ir neaukšti, bet kiek uoloti. Toliau matyti gražiai sutvarkyti laukai, žaliuoją žiemkenčiais ir vasarojum. Aukštesnėse vietose – miškai. Prieš 12 val. pasiekiame Trelleborgą. Tai toliausia į pietus esąs Švedijos miestas. Gyventojų turi tik apie 12 000, bet dėl gražios ir solidžios statybos, įmonių (malūnai, cukraus ir guminių išdirbinių fabrikai), iš jūros atrodo kaip didelis miestas. Tarp Trelleborgo ir Zasnico (Riugeno saloj) kursuoja laivas keltuvas, kuris keleivius perkelia su visais vagonais. Riugeno sala sujungta su Vokietija didžiuliu pylimu, kuriuo traukinys rieda. Kaip tik pastebime tokį laivą keltuvą išeinantį iš uosto. Skubam šį mūsų laikų technikos banginį pagauti ant foto plokštelės. Banginis milžinas, praryja daugelį šimtų kad ir ne biblinių Jonų. Nors stengiamės, darydami vingį, užeiti jam kelią, kad arti prieitume, bet vėjas silpnas, ir mūsų pastangos nueina niekais: plokštelėj vėliau pamatėm tik neaiškų tamsų tašką…

Nors tik trečia para esame jūroje, bet saulė, vėjas ir nepaprastas mirgantis vandens spindėjimas padarė tai, kad mes daugiau panašūs į indijonų giminės Siu atstovus, negu į iš arijų kilusius šviesiaplaukius, blondinus lietuvius. Negelbsti mums nei moderniška kosmetika – riebalai, kremai, gal tik tiek, kad oda darosi minkštesnė, mažiau plaišioja ir ne taip skauda. Trelleborgas pasiliko toli užpakaly, vos bematyt fabrikų kaminai. Štai pastebime kitą mūsų krypties gairę, būtent, Falsterbö laivą-švyturį. Nuo šito laivo-švyturio turėsime mūsų kryptį griežtai pakreipti į šiaure, kur turime pasiekti Kopenhagą. Nereikėjo ilgai dairytis, kaip prieš mus pasirodė laivo stiebai, o tarp jų ant žemesnio stiebo pritaisytas žibintuvas. Nuo šito švyturio iki Kopenhagos tik 30 jūrmylių. Nudžiugę, kad dar šiandien pasieksime kelionės pirmąjį etapą, darome mažą vingi aplink laivą-švyturį, kad jį nufotografuotume. Švyturio sargas švedas sveikinamai mostaguoja ranka. Nuo čia prasideda tas didysis jūros kelias per Zundą ir Kategatą Šiaurės jūros link. Laivai didi ir maži, buriniai, gariniai ir motoriniai, vienas kitą pralenkdami, skuba savo tikslo link. Mūsų „Gulbės“ vėliavos spalvos daugelį jų intriguoja, nes čia mes dar visai nematyti paukščiai. Matome, kaip laivų įgulos nariai rodo į mūsų vėliavą, turbūt ginčijasi, kam ji gali priklausyti, iš kokio krašto, kokią tautą reprezentuoja. Bet visi, ar tai rankomis mostaguodami, ar vėliavas nuleisdami, prielankiai mus sveikino. Savotiškai atrodė mūsų Pričkus prie vairo: galva aptvarstyta, dantyse milžiniška pypkė. Praplaukiančios baržos jūrininkai, matyt, palaikė Pričkų nenuorama mušeika, nes juokdamies ženklais rodė, kad, girdi, brolau, kliuvo tau matrosų karčiamoj; esi jūrininkų temperamento ir svaigulio auka. Šitas faktas ir mus prajuokino.

Kompasą sekti dabar nėra jokio reikalo, nes čia tokia daugybė ženklų ir gairių, kad plaukiame lyg vieškeliu. Kristupas, kuriam šis kelias nebe naujiena, pranašauja, kad netrukus pamatysime danų sostinės bokštus.

Kadangi oras buvo skaidrus ir tik kokia 12 jūrmylių nuo kranto, pradėjome stebėti pasirodančius Kopenhagos bažnyčių bokštus ir fabrikų kaminus, kurie, mums prie kranto artinantis, vis aiškiau ir aiškiau buvo matyti. Valio! Pirmas kelionės etapas beveik pasiektas. Iš dešinės pusės matome švedų Malmo (past. Malmės) bokštus ir fabrikų kaminus.

Nuorodos:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=107811&biRecordId=11464

http://en.wikipedia.org/wiki/Trelleborg

Rodyk draugams

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje? (III)

Romualdas Adomavičius/ istorikas/ Laivybos istorijos sk/ Lietuvos jūrų muziejus

Vaizdingai aprašoma antra kelionės Baltijos jūra diena. Autentiški buriuotojų iš Klaipėdos aplinkos, kuri juos supa jūroje, vertinimai. Ką jie įžiūri pro šalį plaukiančiuose garlaiviuose, žuvėdrų pasirodyme ar žvejų kuterių draugijoje. Plaukimo pro Bornholmo salą aprašymas primena buvusiems malonias akimirkas, o nebuvusiems sukelia dar didesnį norą ją aplankyti. Žinoma, su burine jachta ir gera kompanija. Malonaus skaitymo.

Pirmos dienos kelionės įspūdžių nuvarginti, naktį miegame jau daug geriau, negu savo įprastoj lovoj Klaipėdoj. Kadangi mano ir Jurgio darbo diena prasidėdavo 5 valandą ryto, tai per ilgai miegoti netekdavo. Bet ir šis ne per ilgas miegas sukaupdavo užtektinai energijos, kad visą dieną galėtume dirbti ir džiaugtis įspūdžiais. Jau nuo pat ryto intrigavo mus mintis, kaip išeisime į Bornholmo salą, ar teisingą kryptį laikome, ar tiksliai vairuojame, ar ne perdaug nukrypome į šiaurę. Vidurdieniui artėjant mūsų akys instinktyviai krypsta vakarų link. Toli priešaky pasirodo greit artėjantis garlaivis, kuris netrukus praplaukia pro mus priešinga kryptim; tai buvo prekybinis estas. Šis faktas mus ramina, nes sužinome, kad esame jūros vieškely, taigi teisingai vairuojam. Per kiek laiko pamatėm būrį žuvėdrų, nardančių saulės spinduliuose. Supratom, kad žemė arti, nes toli jūroj jas galima sutikti melancholingomis vienėtomis arba sentimentalėmis porelėmis. Greit saulės apšviestoje, mirgančioje vandens erdvėje pastebėjome žvejų laivuką – kuterį, per trumpą laiką priskaitėme jų daugiau kaip tuziną. Tai reiškia, kad esame nežinomos, o dėl to ir pasakingos Danijos vandenyse. Nors pagal mūsų lago iki Bornholmo salos yra dar 40 ar 50 jūrmylių, bet drąsūs danų žvejai, silkių gaudytojai, pasiekia šias vietas. Jie žvejoti plaukia toli nuo savo stovėjimo bazių, žymiai toliau už mūsų klaipėdiškius žvejus, nes turi stiprius, galingus motorais aprūpintus kuterius. Charakteringas šitų žvejų valčių bukas, nepaprastai storas ir trumpas stiebas. Visai tokie pat kuteriai vartojami ir Švedijos žvejų. Matyti, vandenys čia ne tiek ramūs kaip mūsų pakraščiuose. Sutinkami žvejai atidžiai stebi mūsų vėliavą, štandarą (past. šalies vėliava) ir ima, rankomis mostaguodami, mus sveikinti. Abejoju, kad jiems būtų pažįstama ant mūsų stiebo plevėsuojanti vėliava, bet nežinojimas sukelia smalsumą buriuotojams iš nežinomo krašto, iš toli. Todėl galėjo spręsti, kad mes rimti sportininkai. Kaip teko įsitikinti, skandinavai puikiai moka vertinti ir gerbti tą aplinkybę. Jūreivių tarpe visai kitokie santykiai, nepanašūs į tuos, kuriuos pratę matyti sausumoje. Gal tai priklauso nuo tos aplinkybės, kad jūrininkas kiekvienu momentu yra tam tikrame permanentiniame, didesniame ar mažesniame, gyvybės pavojuje, todėl jis yra pasiruošęs kiekvienu momentu teikti pagalbą savo artimui arba tokią pagalbą iš artimo priimti. Gal būt, koks intuityvus jausmas juos riša, kad jie, vienas kitą sutikę, taip širdingai sveikinasi.

Apie ketvirtą valandą iš bakbordo (past. kairiojo borto) pusės priešakyje horizonte pastebime formingesnę negu matomas vanduo juostą, panašią į bekylantį rūką arba debesis; bet žiūronas tikina, kad tai žemė – krantas. Tai – Bornholmo sala. Vadinasi, ištisas dvi paras teisingai vairavome ir krypties nepametėm. šita aplinkybė mus nudžiugino ir patenkino mūsų, jaunų jūreivių, ambiciją. Iš štirbordo (past. dešiniojo borto) pusės šiaurėje matėme daugybę juodų debesėlių dūmų: tai buvo iš šiaurės einantieji Zundo link Švedijos, Suomijos ir Rusijos garlaiviai. Kadangi šios salos aplankymas mūsų programoje buvo pažymėtas tik grįžtant, tai krypties nekeisdami slinkome toliau ir saulei leidžiantis praplaukėme Bornholmą 4-5 jūrmylių atstume. Nusileidžiančios saulės spinduliuose nepaprastai gražios, netgi žavėtinos, atrodė pakraščio uolos ir jų aukščiausioj vietoj baltas švyturys. Už pakraščio uolų buvo matyti lyg žaliuojantis miškas. Visas salos krantas nuklotas kaimais ir miesčiukais – tai vis vasarvietės su savotiška gražia namų ir vilų statyba. Baltijos jūra nuo Klaipėdos išilgai perplaukta pačiu viduriu; rytoj teks plaukti jau Švedijos pakraščiais. Jau ir temsta; vėjas silpnutis: „Gulbė“ slenka pamažu, lyg džiaugdamos nusipelnytu poilsiu po rimto žygio. Iš bootsmano kajutės žybsi vis mažėjanti salos šiaurinio rago švyturio šviesa; aplink raminanti tyla, ir tik retkarčiais pasigirsta laukinių ančių plerpimas. Dar nespėjo pranykti mūsų užpakaly Bornholmo švyturio šviesa, kai pastebėjome kitą švyturį priešakyje – Švedijos pakraštyje, šitas dvi broliškas Skandinavijos valstybes – Daniją ir Švediją – skiria tai platesni tai siauresni Baltijos, Zundo ir Kategato vandenų plotai. Plaukdamas šių vandenų viduriu, matai jei ne abiejų minėtų valstybių krantus, tai nakčia būtinai matysi jų pakraščių švyturius. Už Bornholmo, toliau, Zundo link, prasideda didelis laivų kelias, o todėl ir didelis laivų judėjimas, nes visų Baltijos valstybių laivai, einantieji Šiaurės arba Vokiečių jūron ir atgal, kurie vengia plaukti Kylio kanalu, eina šituo keliu. Čia tenka akyliau laikytis prasilenkimo taisyklių, nors didesnieji laivai šitų taisyklių ne visada laikosi, jeigu turi reikalo su tokiais liliputais, kaip mes. Tokiais atvejais verčiau nepasitikėti savo palankia padėčia, bet geriau sprukti į šalį arba daryti didesnį vingį. Kai milžinas sutriuškins, bus vėlu įrodinėti, kad jachta laikėsi visų taisyklių. Ir čia tenka silpnesniam nusilenkti stipresniam…

(K. Mažonas)

Plačiau apie Bornholmo salą: http://en.wikipedia.org/wiki/Bornholm

Rodyk draugams

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje? (II)

Romualdas Adomavičius/Lietuvos jūrų muziejus/ Laivybos istorijos skyriaus istorikas

Šioje santraukoje tęsiamas vaistininko iš Klaipėdos K. Mažono pasakojimas apie kelionę jachta Baltijos jūroje. Detaliai aprašomi išplaukimo pro Klaipėdos uosto vartus ypatumai, buriuotojų kasdienybė atviroje jūroje, pareigos ir darbai.

Stiprus rankų paspaudimas, keletas bučkių, ir mes paskirtu laiku išplaukėm. Skarelėmis mostaguoti mažai turim laiko, nes visos keturios rankų poros užimtos darbu: kas vairuoja, kas falas tvarko, kas bakštagus įtempia, bures kelia, šotas pritraukia. Mus lydi uosto valdybos motorinis laivelis su norinčiais mus palydėti už molų iki jūros. Tai jis išdidžiai pralenkia mus, tai koketiškus vingius darydamas, vėl prisiartina prie mūs, lyg norėdamas parodyti „Gulbei“ savo išdidumą, miklumą; pagaliau pasisiūlo pagelbėti išeiti pro molus į atvirą jūrą. Buriuotojų ir „Gulbės“ garbė neleidžia, kad juos kas nors buksyruodamas vilktų, todėl šitas mandagus pasiūlymas su padėka atmetamas. „Gulbė“ lyg ir jėgas ilgajai kelionei taupydama, nors ir visus sparnus — bures išskleidusi, slenka palengva molų link. Koketiška „Banga“ aprimusi plaukia greta mūs. Mūsų juokdarys inžinierius klausia „Bangos“ motoristo, ar jis pilna jėga leidžia savo laivą. Į tą gauna išdidų atsakymą: „I wo“. Inžinierius pastebi, kad ir mes ne pilna jėga plaukiam. Šita pastaba motorinėj sukelia juoką. Kitas „Bangos“ jūros terminų mėgėjas klausia, kokį kursą „Gulbė“ laiko. Į tą gauna lakonišką atsakymą: „Į šiaurės molo — švyturį“. Atsisveikinimui lydintiesiems dar pavyksta paduoti taurelę krupniko, o šia proga, jūrininkų papročiu, išpilama gėrimo taurelė už borto jūrvelniui Neptūnui, kad jis apsvaigęs gulti eitų ir savo žiaurių šposų nekrėstų. Bet štai ir molų vartai. Jaučiamas kiek stipresnis vėjas ir charakteringas prie Klaipėdos molų įėjimo stiprus vandens supimas, čia vadinamas „Duenung“. „Gulbė“ pajunta savo gimtąjį platų vandenį, jos sparnai išsitempia, tvirtai laikosi vandenyje, tuo tarpu „Bangą“ vanduo ima mėtyti, ji smarkiai supasi, ir vairuoti joje darosi sunkiau. Molai jau mūsų užpakaly, esame atviroje jūroj. „Banga“ savo vėliava atsisveikina su „Gulbe“, nes atvira jūra — ne jos gaivalas, ir skubiai grįžta į saugius uosto vandenis. Vėjas nors ir ne stiprus, bet palankus — SW, gi mūsų artimiausia kryptis Bornholmo link yra W. Kaip jau minėjau, esame tik keturi, pasiryžę ne tik visus budėjimus atlikti, bet ir kiekvieną paprasčiausią darbą. Jaučiamės kiek pavargę nuo pasiruošiamojo darbo ant kranto, atlikinėjant įvairius reikalingus ir nereikalingus formalumus. Todėl su džiaugsmu pasineriame maloniame nieko neveikime ir gėrimės mus apsupančia beribe tyla ir toli už neapmatomų vandens plotų nusileidžiančia auksine saule. Prityrusios akys spėja, kad ryt bus graži ir rami diena, kas mums labai svarbu. Šita viltis pakelia nuotaiką ir mūsų jaunieji, Kristupas ir Pričkus (taip vadiname inžinierių) be paliovos krečia įvairius šposus, vartodami kažkokį specialų klaipėdiškių žvejų žargoną, kurs mudu su Jurgiu be paliovos juokina. Jūros gyvenimas sudaro naujus širdingesnius negu sausumoje sportininkų tarpe santykius, dažniausia oficialusis „ponas“ turi užleisti vietą natūralesniam, giminiškam santykiavimui. Čia neslegia dirbtiniai, sąlyginiai etiketai, be kurių sausumoje lyg ir negalima apsieiti, Čia gyvenimo būdas daug įdomesnis, paprastesnis, natūralesnis. Kaip kapitonas ir amžiumi vyriausias, duodamas pavyzdį, pasiūliau vakarienei kavos išvirti. Mano pasiūlymas sutinkamas su džiaugsmu, nes visi jaučiame vilko apetitą. Kava puiki, gardžiuodamiesi geriame ją, juodą, saldžią, užsikąsdami juoda duona, storai aptepta sviestu. Šitokio valgio ir gėrimo, rodos, jūroje nemainytum ant jokių saldumynų. Jūros šaltesnio oro ir fizinio darbo dėka, kai daugiau energijos eikvojama ir kūnas daugiau kalorijų reikalauja, — apetitas darosi nepaprastas, suvalgoma dvigubai tiek, kiek sausumoje; net ir gerai, sočiai pavalgius po dviejų trijų valandų vėl jauti alkį.

Kadangi plaukiame be paliovos dieną ir naktį, tai ir įgula pasidalina į dvi pamainas. Ir ramiai jūrai esant, „Gulbei“ aptarnauti reikia dviejų asmenų: vairininko, kuris turi nuolat sekti kompase laivo kryptį, ir dar vieno, kuris turi bures prižiūrėti: sutraukti vėjui didėjant, plėsti — vėjui silpnėjant, pritraukti ir paleisti šotas, tikrinti laivo padėtį, kad kiekviename akimirksny žinotų, kur laivas yra. Be to, nakties metu, sekti švyturių žiburius, sekti sutinkamų laivų šviesas, kas labai svarbu prasilenkiant, sekti lagą ir atlikti daug kitų smulkių darbelių. Mūsų jaunieji, matyt, gerbdami mudviejų su Jurgiu vyresnį amžių, patys nesiklausdami rengiasi naktiniam budėjimui. Išstato nakčiai privalomas pozicines šviesas, patikrina bures ir kviečia mudu leistis kajutėn poilsio. Metu žvilgsnį į rytus, ton pusėn, kur palikom mūsų Klaipėdą, kur vos bematyti visai silpnutė Klaipėdos Švyturio šviesa su jo charakteringu blykčiojimu. Ir daugiau nieko nematau, tik vienas iš lėto banguojančias vandens mases. Priešakyje, greta gęstančių vakaro gaisų, ryškiai spindi vakarinė žvaigždė — Venera, į kurią kol kas patogiai ir lengvai, nežiūrint į kompasą, galima vairuoti bent porą valandų. Visai gera ir malonu „Gulbės“ kajutėj svetainėj. Čia daug šilčiau negu ant klajos (pas. denio), kur dabar budintieji sėdi apsisupę šiltais kailiniais, pasistatę apykakles, patogiais guminiais batais, nes paprastai jūroje ir vasaros metu naktį esti šalta. Naujai pripildyti akumuliatoriai leidžia trykšti elektros šviesai, tat sėdime kaip „Viktorijos“ viešbutyje. Skubame eit gult, nes reiks anksti atsikelti, pavargusius šposininkus pakeisti. Kad ir nuvargę, miegas akių vis neužmerkia, nors „Gulbė“ taip meiliai liūliuoja, už borto girdėti lyg lopšinė daina, bugbangės, vandens čiurlenimas, lingavimas. Gal nauja, dar neįprasta, nepažįstama aplinkuma, gal mintys apie krante likusius, širdžiai artimus ir brangius asmenis blaško miegą. Nors ir nemiegi, bet jauti, kad ilsies, kad esi toli nuo savo kasdieninių rūpesčių, nervingo, skubančio miesto gyvenimo, politinių aistrų ir rasinių neapykantų, - toliau nuo viso to, kas šių laikų žmogui nervus nemaloniai erzina ir kutena. Viskas pasiliko ten toli krante, lyg tai būtų ne realybė, lyg atsiminimas iš seniai perskaitytos knygos. Čia taip ramu, gera, negirdi tramvajaus dūzgenimo, automobilių nepakenčiamo plerpimo su jų keliamomis dulkėmis ir benzino smarve. Čia dangus ir vanduo, o tarp jų – „Gulbė“ ir su ja, brangiąja, mes keturios laimingos Dievo būtybės. Nuovargis ima viršų ir, lyg mylinčios motutės lopšelyje supamas, užmiegu. Nors jauniems šposininkams ir buvo sakyta mus keturiomis pažadinti, bet jie, matyt, mūsų gailėdamies, nežadino. Šeštą valandą, saulutei aukštai pakilus, gerai išsimiegojęs išėjau ant klajos. Kadangi oras buvo pastovus ir naktis rami, tai Kristupas tuoj po pirmos valandos nuėjęs ilsėtis ir tik vienas Pričkus, kažką niūniuodamas, retkarčiais mesdamas žvilgsnį į kompasą, vairavo. Lagas rodė prabėgtas nuo Klaipėdos molų 60 jūrmylių – plaukėme gerai, net ir žuvėdrų, tų sausumos pranašų, nebebuvo matyti; vadinas, krantas toli. Prasideda atviroj jūroj žavingas, savotiškai įdomus dienos gyvenimas. Saulutei kylant darosi vis šilčiau. Jau nebereikalingos kai kurios kūną varžančios rūbų dalys einam sau kajutėn – daromės gamtos motinos vaikai. Švelnus vėjelis apsupa sūriu jūros dvelkimu. Godžiai ir lengvai alsuoji, pilna krūtine, tyru sveiku jūros oru. [...] Smagu išsitiesti ant atsarginių klajos burių laivo priešakyje, sekti kaip „Gulbė“ savo balta krūtine pjauna jūros bangas, kaip vanduo skiriasi ir verda, lyg putojantis šampanas. Tai nuolatinė jos kova su bangomis ir bangelėmis. Lygioj vietoj, lyg išsibėgėjus, skuba smarkiai pirmyn ir visu smarkumu puola bangą, jai kelią pastojusią; nors banga vienai kitai sekundei ir sulaiko „Gulbės“ smarkumą, bet ji vis tik išeina nugalėtoja.

Nejučiomis pasisavinam skandinavų papročius ir mūsų pietūs supuola su jų iškilmingu „diner“, t. y. apie 7 – 6 valandą. Kyla svarbus klausimas: ką virti pietums? Sumanymų ir pasiūlymų netrūksta, žinome daug gražių valgių vardų, bet neišmanome, kaip juos pagaminti. Jurgis, už mus visus praktiškesnis, pasiūlo bulvienės su žirniais, gerai uždažytais spirgintais bekono lašiniais. Nutariam naudotis savo pačių krašto produktais ir imamės darbo. Kapitonas taip pat padeda – skuta bulves. Patarimų daugybė: vieno teta dėdavusi pipirų, kito motulė naudodavusi svogūnus prie lašinių, trečias šaukia laurų lapų geroką porciją įkrėsti. Jurgis visus ramina, sakydamas, kad ir cinamono ir cukraus nepamiršiąs įdėti. Kiek paerzinęs iš virtuvėlės besiveržiančiais kvepiančiais garais, Jurgis padavė kiekvienam mūsų po „skyvį“ (klaipėdiškai taip vadina lėkšte) gardžios ir maistingos sriubos. Jurgis savo kulinariniais gabumais mus sužavėjo, užtat ėmėme garbinti jį ir berti jam komplimentus kaip iš gausybės rago. Tie gabumai vargšui Jurgiui brangiai atsiėjo, nes, gavęs iš mūsų gerą atestaciją ir šlovingą kulinaro vardą, turėjo likti mūsų nuolatiniu virėju per visą kelionės laiką. Jurgiui virėjo pareigos, matyt, patiko, tik jis įrodinėjo, kad indų plovimas nieko bendro neturįs su kulinarijos menu; šitos pareigos jis kratėsi, net pavartodamas grasinimą, girdi, teks „plum pudding“ valgyti iš vakarykščių neplautų „skyvių“… Nieko nepadarysi, Jurgio triumfuojančios šypsenos lydimi, suspausta širdimi, nepasitenkinimo žodžius murmėdami, mazgojome indus… Kadangi Jurgis atsikratė nemeniškos pareigos indus plauti, tai mes jam užvertėm kitą pareigą, labai menišką, būtent, fotografo. Mes pareikalavome, kad jis įspūdingesnius vaizdus užfiksuotų foto filmoj, koreguotų mūsų išdidžias, „jūrininkiškas“ pozas, nes kam gi nemalonu pamatyti save, bent atvaizde, ir kitiems parodyti jūros vilko, pirato ar Vasko de Gama pozoje: putojančioj jūroj, laive, stipri ranka ant vairo, o akys, išsiilgusios nežinomos žemės, įsmeigtos į horizontą. Tegu, girdi, ainiai žino, kad jų tėvai buvo ne vien kuklūs valdininkai, vaistininkai, bet dalyvavo ir navigacijos žygiuose…

Rodyk draugams

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje?

Parengė Romualdas Adomavičius/ Lietuvos jūrų muziejaus istorikas

Rubrikoje bus pristatomas Klaipėdos vaistininko K. Mažono kelionės jachta „Gulbė“ į Daniją ir Švediją vaizdingas aprašymas. Ji vyko 1932 m. vasarą. Pasakojime atsispindi tarpukario Lietuvos buriuotojų patyrimas ir siekiai, aplinkinių požiūris ir noras pažintį kitus kraštus iš jūros pusės. Malonaus skaitymo!

Nuotrauka iš LJM fondų

Girdėjau, tamsta į Kopenhagą savo „Gulbe“ rengiesi plaukti. Tiesa? – paklausė mane vienas geras pažįstamas, susitikės gatvėje.

—  Taip, rengiuosi, ir net dar toliau, būtent, iki Skagerako į švedų Geteborgą. O kas tokio?

—  Na, ar nepaprasčiau būtų tiesiog nuo Biržos tilto į Dangę šokti ir čia pat nusiskandinti, kam dar save bereikalingai menkėms į jūrą vežti?

Šitaip žiūrėjo ne vien tik mano bičiulis, bet ir daugelis kitų, mažai nusimanančių apie buriavimo sportą ir burinę jachtą. Visai nenuostabu, kad taip manoma, nes šitas sportas mūsų visuomenei dar mažai žinomas, neįprastas ir į jį dar daugumas žiūri, kaip į suaugusių vaikų žaidimą. Su kitomis sporto šakomis, praktikuojančiomis sausumoje, mūsų visuomenė jau apsiprato ir jau teigiamai vertina. Jūros sportas mums dar visai naujas, sakyčiau – nežinomas. O tuo tarpu, turėdami išėjimą į jūrą, būdami, taip sakant, pajūrio gyventojai privalėtume į šitą sporto šaką kur kas daugiau dėmesio kreipti, daugiau pastangų dėti, kad šitą sportą iškeltume ir ištobulintume, kaip tai daroma visų be išimties pajūrio valstybių. Šitos rūšies sportas turi tą, kitas sporto rūšis pranokstančią, teigiamą ypatybę, kad be uždavinio auklėti sveiką kūną, dar ugdo drąsą, sumanumą pavojuje, moko pamėgti jūrą ir jūrininkyste, auklėja ir ruošia prityrusių jūrininkų kadrą ateičiai, ir šito sporto ugdyme glūdi mūsų tautos ambicija.

Apsigyvenęs prie mūsų gražių Kuršių marių ir Baltijos vandenų, ryžausi, kiek leido mano kuklios išgalės, duoti mažą pavyzdį, kad ne dievai puodus lipdo, o turint noro ir geros valios, tą spragą galima būtų užlopyti ir per trumpą laiką galėtume kitiems prilygti, jeigu tuo reikalu valstybė ir visuomenė kiek daugiau domėtųsi. Išbandęs praėjusią vasarą savo „Gulbės“ visas gerąsias ypatybes kelionėje į Pabaltijo valstybes, nuo Klaipėdos iki Helsinkio ir atgal, apsukdamas (aukštąjį) Zundą iš abiejų pusių, pergyvenęs audrą prie Ventspilės, kur „Gulbės“ sparnai buvo stiprokai apdraskyti, įsitikinau, kad „Gulbė“ gerose sumaniose rankose ir pikčiausiose jūros bangose savęs ir jos įgulos nepražudys, - nutariau šiais metais (past. 1932 m.) suruošti didesnę jūros kelionę negu praėjusią vasarą, tik jau kita kryptim, būtent, vakarų link, perplaukdamas Baltiją išilgai. Viliojančiai masino šitokia kelionė, kur galima pasilsėti, malonumą ir naudingumą drauge sujungti. Nuvargintiems miesto gyvenimo ir darbo nervams geriausias vaistas – sveikas, tyras jūros oras, fizinis darbas ir paprastas maistas. Šitą kelionę keliauti ragino mane ir noras parodyti mūsų klubo standartą ir mūsų „Samogitijos“ (past. buriuotojų klubo „Žemaitija“ vėliavėlę) spalvas Baltijos jūroje, įrodyti skeptikams, kad lietuviai, turėdami norą ir palankias aplinkybes, gali tapti neblogesni jūrininkai už kitas Pabaltijo tautas. Be to, naudinga pamatyti, kaip gyvena mūsų kaimynai Baltijos papelky, ko galima iš jų pasimokyti.

Prieš vaizduodamas mūsų kelionę norėčiau skaitytoją trumpais bruožais supažindinti su savo „Gulbe“, arba, kaip aš ją vadinu, „Gulbele baltąja“. Ji dar gana jauna — jai 16 metų. 5,790 t., 16 m3 tūrio, klajos ilgis 10,6 m., klajos plotis 2,5 m. Burių plotis 70 m2, išskleidžiamos ant dviejų stiebų. Priklauso vadinamam šerų kreiserio tipui. Takelažas kečo. Turi kajutę, svetainę, virtuvėlę, bocmano kajutę, įvairių sandėliukų, elektros šviesą, radijo ir daug kitų smulkių patogumų. Burių išbalansavimui turi švininį 2500 kg. svorio kilį. Be to turi dar atsarginį 7 jėgų motorą. Žodžiu, solidi ir graži mano „Gulbė“. Ja pilnai pasitikiu ne tik Baltijos jūroj, bet pasitikėčiau ir Atlante, jeigu tik laikas ir aplinkybės leistų. Svarbu pasirinkti tinkamą ir ištikimą įgulą, svarbiausia, nebailių ir jūrą mėgstančių žmonių. Kartą bekalbant apie Lietuvos prekybinį laivyną, vienas gerai pažįstamas vokietis juokais išsitarė, kad lietuviai, girdi, turbūt, bijosi vandens… Jeigu pamanai apie mūsų prekybinio laivyno steigimą bei plėtojimą, tai atrodo, kad tas pasakymas turi pagrindo… Bet ne mano rašinio tikslas nagrinėti mūsų prekybinio laivyno nesiplėtojimo priežastis. Aš tik pabrėžiu, kad lietuviai vandens nebijo; minėtas mano pažįstamo vokiečio išsitarimas šiuo atveju neturi pagrindo. Ypač klaipėdiškių lietuvių tarpe, nuo mažens gyvenančių Kuršių pamarėse, Baltijos pakraščiuose, yra didelių vandens mėgėjų, gerų žvejų, — taigi ir vandens sporto mėgėjų. Jų tarpe lengva rasti drąsių, sumanių žmonių.

Nutarėm plaukti keturiese: aš, inžinierius Buntinas ir du broliai banko tarnautojai Plonaičiai: Jurgis ir Kristupas. Kad neapsisunkintume juodu darbu ir kad būtų kas maistą pagamina, buvom sutarę paimti bocmaną. Bet prieš išplaukiant pastarasis susirgo ir plaukti nebegalėjo. Nenorėdami toliau atidėti kelionės, išplaukėm be bocmano ir visus darbus atlikom patys, Šito neteko gailėtis, nes kaip tik paprastas darbas ir kitokios smulkios pareigos paįvairino mūsų kelionę. Ilgesnei navigacijai pasiruošti reikia nemaža triūso ir darbo, reikia numatyti visus netikėtus galimumus, svarbiausia, rūpestingai ir tiksliai jachtą patikrinti, ar nėra kokių nors defektų, nes jūroje laivą, beveik kaip lėktuvą ore, ne laikas taisyti ir šalinti trūkumus; kai kada ir smulkmenos esti liūdnų pasėkų priežastimi. Teko ir patiems reikalingais daiktais apsirūpinti ir susitvarkyti, kad svečiuose tinkamai pasirodytume. Tai ne auto, kur tanką benzino ir aliejaus pripylęs, padangas pripūtęs ir litų kišenėje turėdamas, gali važiuoti kur nori.

Barometras rodo pastovumą, meteorologinė stotis tikina, kad oras bent kelias dienas bus geras. Visas pastarąsias dienas vėjas, pūtęs iš W, t. y. priešingas mūsų numatytam kursui (krypčiai) – pasuko į SW, tapdamas palankus mūsų kelionei. Iš mūsų pažįstamų sužinoję, jog mes, priešingai lietuviškai tradicijai vėlintis, nutarėm punktualiai išplaukti birželio mėnesio 11 dieną 18 valandą, prie kranto susirinko nemažas būrelis žmonių dar gerokai prieš 18 valandą, kurie, kartu su paliekamais Klaipėdoj namiškiais, norėjo mums palinkėti gero vėjo ir kloties. Kai kurie skeptikai ir vandens baime sergantieji linguodami galvas kalbėjo, girdi, ar galima su tokiu riešuto kevalu leistis į tokį tolį.

Tekstas iš: „Gulbe“ į Daniją ir Švediją. Fiziškas auklėjimas, 1933, Nr. 1–2, p. 79–115.

Nuorodos:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Gulb%C4%97_%28jachta%29

http://www.muziejus.lt/parodos/lietuva_po_buremis/lietuvapob.html

Rodyk draugams

Apie Lietuvos kaip jūrų valstybės pradžią

Kviečiame dalyvauti

Kviečiame dalyvauti

Lapkričio 15 d. (ketvirtadienį) 17 val. Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje (Janonio g. 9) bus pristatoma naujausia Jūrų muziejaus išleista knyga – “JŪRINIS SAVARANKIŠKUMAS. Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija 1921–1940 m.” Tai pirmoji jauno istoriko Romualdo Adomavičiaus mokslinė studija, skirta Lietuvos jūrinio laivyno pradžios tyrinėjimams.

– Ši knyga pasakoja apie pirmųjų Lietuvos Respublikos jūrinių laivų atsiradimą, išplaukimą į platesnius vandenis, – taip pristato savo knygą Romualdas. – Jūrinės laivybos tradicijų pradžią siedamas su tautinės valstybės įsitvirtinimu Baltijos pakrantėje XX a. tarpukario laikotarpiu, bandau išsiaiškinti Lietuvos ryšių su jūra politinius ir ekonominius dėsningumus.

Nuotrauka iš LJM archyvų

Nuotrauka iš LJM archyvų

Pirmieji laivai su Lietuvos vėliava įplaukė į Klaipėdos uostą 1921 metų kovą. Tai buvo  motoriniai burlaiviai “Jūratė” ir “Kastytis”. Šie laivai plaukiojo su kroviniais Baltijos jūroje. Tačiau nacionalinio laivyno plėtra prasidėjo tik 1923 metais, kai Klaipėdos uostas atiteko Lietuvai. Nacionalinio laivyno vystymosi tąsa buvo AB “Lietuvos Baltijos Lloydas” įkūrimas Kaune 1936 metais. Šią bendrovę įkūrė AB “Maistas”, “Lietūkis”, “Pienocentras” (pagrindiniai eksportuotojai ir importuotojai) bei Lietuvos finansų ministerija.  Kasmet “LBL” didino savo upių ir jūrų laivyną ir 1940 metais tapo rimta ir konkurencinga vandens bei sausumos transporto kompanija.

Pasak istoriko Romualdo Adomavičiaus, Lietuvos Respublikos okupacija ilgam nutraukė nacionalinio laivyno vystymąsi.

– Bet šiandien galime didžiuotis, – sako Romualdas Adomavičius, – kad Lietuva yra jūrų valstybė, turinti nacionalinį laivyną, jūrinę administraciją, teritorinius vandenis, išskirtinę ekonominę zoną, išvystytą uosto infrastruktūrą.

Pats Romualdas jūrą pažįsta ne tik iš mokslinės pusės: laisvalaikiu jis buriuoja, jo iniciatyva šiemet Jūros šventės metu buvo  surengta istorinių burvalčių regata „Burpilis“.

Romualdas Adomavičius jūrą pažįsta ne tik iš mokslinės pusės

Romualdas Adomavičius jūrą pažįsta ne tik iš mokslinės pusės

Nuotraukoje aukščiau  - „Lietuvos Baltijos Lloydo“ didžiausias garlaivis „Kaunas“ Klaipėdos uoste 1938-1939 m.

Parengė Nika Puteikienė

Rodyk draugams