BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ATĖJĘ IŠ JŪROS (2)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Lietuviai nebuvo vieninteliai kildinę savo protėvius iš atplaukusių laivais persikėlėlių. Atvykimo iš jūros motyvas skamba 973 m. užbaigtame lotyniškai rašiusio istoriko Widukindo veikale „Saksų darbai” (Res Gestae Saxonicarum). Jame nežinia iš kur atplaukę saksai randa savo Tėvynę prie Elbės. Jei lietuviškojo Palemono mito variacijos išsiskiria taikingumu, tai saksiškoji Tėvynė įsigyjama teise, klasta ir krauju. Pateikiame vieno „Res Gestae Saxonicarum” epizodo laisvą vertimą:

„3. Kaip mums patikimai žinoma, saksai atvyko į tuos kraštus laivais ir pradžioje sustojo vietoje, kurią iki šiol vadina Hadolaun. 4. Gyventojai [vert. vietiniai], kurie, kaip pasakojama, buvo tiuringai, sunkiai priėmė [vert. saksų] atvykimą ir prieš juos kėlė ginklus. Tačiau saksai, nuožmiai puldami užėmė prieplauką. Kadangi ilgai kovojus žuvo daug vienų bei kitų, tai abi pusės nusprendė derėtis dėl taikos ir sudaryti sąjungos sutartį. Šią sudarė su sąlyga, kad saksai gaus galimybę naudotis prekybos bei mainų pelnu, tačiau turėtų susilaikyti nuo pelno iš laukų, žmonių žudynių ir plėšimo. Daug dienų šios sutarties buvo laikomasi. Tačiau kai saksams baigėsi pinigai ir jie nebeturėjo už ką pirkti bei parduoti, tai jie nusprendė - bus nenaudinga laikytis taikos. 5. Tuo metu atsitiko taip, kad vienas jaunuolis išlipo iš laivo. Tada jį puošė daug auksinių daiktų, aukso karoliai ir aukso apyrankės, o vienas iš tiuringų pasitikdamas paklausė jo: „Kam toks didelis aukso kiekis ant tavo bado išsekinto kūno?”. „Aš ieškau pirkėjo, - atsakė, - dėl nieko kito aš šio aukso nenešu: juk aš kenčiu nuo bado, argi galėčiau pasisotinti auksu?” Tas paklausė kokios kokybės šis ir kiek jis kainuoja. „Kaina man nesvarbi, - atsakė saksas, - ką beduotum dėkingai priimsiu”. Tada pasityčiodamas iš jaunuolio pasakė: „O jei aš pripildyčiau tau drabužio skverną smėliu?”. Nes toje vietoje buvo didelis žemės poreikis. Tada saksas nedelsdamas atlapojo skvernus ir paėmė žemę, o tiuringui tuoj pat atidavė auksą. Ir vienas, ir kitas džiaugdamiesi grįžo pas savus. Tiuringai iki dangaus išaukštino savo žmogų, kad taip mikliai apgavo saksą ir kalbėjo, jog jis laimingiausias iš visų žmonių. Už tokį niekingą dalyką tapo tokio milžiniško aukso lobio šeimininku. Kai kurie jau šventė pergalę prieš saksus. Tuo laiku netekęs aukso saksas su dideliu nešuliu priėjo prie savo laivo. Kai draugai išėjo jo pasitikti stebėjosi tuo ką padarė. Vienas iš draugų ėmė juoktis iš jo, kiti jį smerkti ir visi kartu pripažino jį bepročiu. Tačiau tas, kai šiam pareikalavus įsivyravo tyla, pasakė: „Sekite manimi, garbingieji saksai, ir jūs įsitikinsite, kad mano beprotystė atneš jums naudos”. Tie, kurie ir abejojo, pasekė visgi vadu. O jis, apėmęs žemės kiek tik galėdamas, plonesniu sluoksniu paskleidė ją kaimyniniuose laukuose ir užėmė vietą stovyklai. 6. Kai tiuringai pamatė saksų stovyklą, nusprendė, kad su tuo negalima taikstytis ir per pasiuntinius ėmė skųstis nutraukusia sąjungą bei pažeidusią sutartį saksų puse. Saksai atsakė, kad jie iki šiol nepriekaištingai laikėsi sutarties. Tačiau žemę įsigytą už nuosavą auksą jie norėtų valdyti taikiai arba gins ją ginklu. Tai išgirdę gyventojai ėmė keikti saksų auksą. O tą, kurį ką tik laikė laimingiausiu, apkaltino visomis jų ir šalies bėdomis. Pykčio įkaitinti, apakinti netvarkingai be jokio karinio plano jie įsiveržė į saksų stovyklą. Saksai vis gi sutiko priešus pasirengę, pergalėjo juos ir sėkmingais veiksmais karo teise užėmė artimiausiai išsidėsčiusias apylinkes. Kai abi pusės ilgą laiką nesustodamos kovėsi ir tiuringai pamanė, kad saksai juos nugalės, tai per tarpininkus vėl pareikalavo abiejų pusių beginklių susitikimo paskirtoje vietoje sutartu laiku ir taikos derybų. Saksai atsakė, kad nusilenks šiam reikalavimui. Tais laikais saksai naudojosi dideliais peiliais, kuriais iki šiol, sekdami senu genties papročiu naudojasi anglai. Saksai apsiginklavę jais, paslėpė juos po savo drabužiais. Išėjo iš stovyklos ir patraukė pas tiuringus į nurodytą vietą. Kai tie pamatė, kad priešai beginkliai, o visi tiuringų vadovai jau atėjo, tada išsitraukę peilius puolė ant nebeginamų netikėtai prigriebtų. Ir išmušė visus taip, kad iš jų nei vieno neliko gyvo. Taip saksai išgarsėjo ir ėmė nepaprastai bauginti aplinkines tautas. 7. Buvo tokių, kurie kalbėjo, kad dėl šio įvykio jiems ir buvo suteiktas vardas. Nes mūsų kalba peilis vadinamas „sahs”. Nuo to saksai ir gavo pavadinimą, nes peiliais nudėjo tokią didžiulę daugybę”.

Viduramžių istoriko užrašytas saksų Tėvynės suradimo mitas atspindi tautų kraustymosi ir vikingų epochos vertybes. Jame žemė buvo įgyjama perkant, užkariaujant (karo teise) ir paveldint. Tuo metu išmintis buvo suvokiama ir kaip gudrumas. Susitarimais kiekviena pusė siekdavo naudos sau. Todėl svarbiausia buvo laikytis jų raidės. Saksai laikėsi susitarimų raidės keturis kartus: pirkdami žemę; nepradėdami kautynių patys, o laukdami įpykdytų tiuringų užpuolimo stovykloje; atsinešdami paslėptus peilius t.y. formaliai ne ginklą; sutikdami ateiti, bet neįsipareigodami neliesti derybininkų. Ateiviai iš jūros apgyvendindavo ne tik nuostabias negyvenamas vietoves, bet išstumdavo, pavergdavo vietinius gyventojus.

Paaiškinamai:
Saksai - germanų gentis, po aprašomo epizodo apsigyvenusi Vokietijoje, Viršutinėje ir Žemutinėje žemėse.
Hadolaun - vietovė, lokalizuojama Vokietijoje tarp Elbės upės ir Ritzebüttel savivaldybės
Tiuringai, lot. Thuringi - germanų gentis. Vokietijoje tebėra Tiuringijos žemė.
Sahs - vadinti ilgi lenkti kovos peiliai. Jie turėjo vieną aštrią briauną ir rankeną be apsauginės gardos.
Anglai - germanų gentis, gyvenusi dabartinės Vokietijos Šlezvigo - Holšteino žemėje. VII a. dalis jų persikėlė į D. Britaniją, kur sumišo su saksais. Todėl šie persikėlėliai imti vadinti anglosaksais.

Šaltiniai:
Widukindi, Res gestae saxonicarum, Hannoverae, 1882, S.3-5

Rodyk draugams

ATĖJĘ IŠ JŪROS (1)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Lietuvos piliečių savimonėje jūra pradėjo ošti vos ėmus rašyti patiems pirmuosius metraščius. Pateikiame legendinio lietuvių diduomenės protėvio Palemono atplaukimo iš Italijos aprašymą iš XVI-XVII a. sandūroje rašytos „Lietuviškos ir žemaitiškos kronikos“. Vertėme iš senosios gudų kalbos:

Tuo metu vienas romėnų kunigaikštis, Palemonas [Палямон], Nerono pavaldinys, susiruošė su savo žmona ir vaikais bei pavaldiniais, su savo turtu. Su jais buvo apie penkis šimtus romėnų šlėktų, taip pat su žmonomis ir vaikais. Su savimi pasiėmę vieną astronomą plaukė laivais jūra. Ieškojo tinkamos vietos, kur galėjo apsigyventi ir surasti ramybę. O tarp tų šlėktų buvo keturios kilmingiausios giminės: pirmoji Kentauro herbo Dausprungo [Катовруса Доспронгус], kita Koliumnų herbo Prospero Sprimnus [Колюмнов Просперце Спримнус], Korsino [Корсинус] ir Ulijano [Улиянус], ir Rožės herbo Hektoro. Ir taip jie nemažai parų jūra plaukė, atvyko į Viduržemio jūrą [Межиземское море] ir pasiekė upę Kisagą [Кисага], o ta upe iki pačios jūros Okeano (gali būti Baltijos arba Venedų jūra). O jūra Okeanu nuplaukė upe iki Kurliandijos jūros [Корлянского моря vert. - Kuršių marios], kur Nemuno upė į tą jūrą įteka (netoli nuo Klaipėdos [Клойпеды] arba Lanelos [Ланела], pilių prūsus ginančių), kuri [vert. - Kuršių marios] įteka į Baltijos arba Venedų jūrą. O po to įplaukė į Kurliandijos arba Nemuno jūrą, kuri taip vadinama, nes Nemunas į tą Kurliandijos jūrą įteka dvylika atšakų, o kiekviena jų vadinama savaip. Tarp šių viena atšaka - Geksija [Гексия vert. - Гилия, Кгилья, Якгилия, Kilya t.y. Gilija] jie kilo aukštyn prieš srovę kol nuplaukė iki Nemuno galo bei pasiekė Dubysos upę [Дубасы]. Vykdami Dubysos upe aptiko prie jos aukštus kalnus ir puikiausius ąžuolynus, įvairia gausybe pripildytus, ir įvairiausiais žvėrimis: taurais, stumbrais, briedžiais, elniais, stirnomis, lūšimis, kiaunėmis, lapėmis, voverėmis, šermuonėliais ir kitų rūšių gyvūnija. Taip pat, ir žuvies didžiule gausa bei nuostabiomis jūrų žuvimis. Ir apsigyveno prie tų upių, Nemuno ir Dubysos, ir pradėjo daugintis. O ta vieta tarp upių jiems patiko ir praminė tą žemę nuo padaugėjimo - Žemaičių [Жъмонт].”

Lietuviškos ir žemaitiškos kronikos” kronikoje yra ir kita legendinių protėvių atvykimo iš Italijos versija. Mūsų išverstoje randame svarbius judėjimo žymenys: Italija - Viduržemio jūra - neidentifikuota Kisaga upė, kuria pasiekiama jūra Okeanas - Baltijos arba Venedų jūra - Kuršių marios - Nemuno delta - Gilijos upė - Nemunas - Nemuno ir Dubysos santaka. Išeitų, kad kronikininkas Palemono atvestuosius italus - romėnus įkurdino Seredžiaus apylinkėse. Kaip pažymima kolektyvinėje monografijoje „Seredžius“, ilgainiui šio miestelio gyventojai legendinio Palemono stovyklavietę susiejo su XIII a. piliakalniu prie Pieštvės upelio. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomame Jono Mačiulio fonde esančiame Seredžiaus šv. Jono Krikštytojo bažnyčios 1779 m. gegužės 30 d. inventoriuje nurodoma, kad Palemono kalno apačioje („na placu pod gorą Pallamońską“) gyvena batsiuvys Jonas Poplavskis. Nuo 1825 m. Seredžiaus bažnyčios ir dvaro valdų dokumentuose piliakalnis vadinamas Palemono kalnu. Menotyrininkas Povilas Spurgevičius rado 1814 m. Seredžiaus miestelio inventorių, kuriame nurodytos 2 gatvės: Veliuonos ir Palemono. Susidomėjusiems siūlome palyginti Palemono kelius „Lietuviškos ir žemaitiškos kronikoje” ir į lietuvių kalbą išverstoje XVI a. Bychovco kronikoje (Lietuvos metraštis, Vilnius, 1971).

Daug archaiškų bruožų išlaikiusioje Vedų kalboje žodis Kisaga reiškia katę… Tačiau kurią upę reikėtų tapatinti su „Lietuviškos ir žemaitiškos kronikos” paslaptingąja Kisagą [Кисага]? O kur, stovėjo Prūsijos pilis Lanela? Tai dar ne visi kylantys klausimai. Todėl mitinio lietuvių diduomenės protėvio Palemono maršrutas skirtingų šaltinių duomenimis galėtų kelti įdomias diskusijas.

Paaiškinimai:

Pasakojimas apie italus ar romėnus davusius pradžią lietuviškai diduomenei laikomas XV - XVI a. LDK kronikininkų atsvara maskvėniškoje, lenkiškoje ir vokiškoje raštijoje skleidžiamas lietuvių valdovų kilmės versijas iš laukinių pagonių ar žemakilmių rusų pavaldinių. Jam darė įtakos lenkų XV a. istoriko Jano Dlugošo svarstymai apie romėnų bei lietuvių panašumą. Išsakyta nuomonė, kad valstybės branduoliu tapo Vilniuje įsikūrę išeiviai romėnai.

Kilmingiausių giminių herbai nuosekliau aptariami kituose šaltiniuose: Kentaurų, Kolonų, Ursinų ir Rosių. Išvertus šiuos pavadinimus iš lotynų kalbos, turėsime: Kentauro (Juodosios Rusios / Jotvos), Stulpų (Lietuvos), Meškos (Žemaitija) ir Rožės (Rusia) herbus. Kentauro herbas tapatinamas su vytimi arba šią mitinę būtybę fiksuojančiu kunigaikščių Alšėniškių herbu. Koliumnų, Kolonų arba Stulpų herbas tapatinamas su Gedimino stulpais.

Kurliandijos jūra vadintos Kuršių marios. Nuo Kurliandija lenk. Kurlandia, vok. Kurland - Kuršas.

Gilija viena iš pagrindinių Nemuno deltos šakų, kita - Rusnė.

Šaltiniai:

Полное собрание русских летописей, Москва, 1975, t.32

Полное собрание русских летописей, Москва, 1980, t.35

Seredžius, Versmė, 2003

Sergejus Temčinas, Palemono mitas ir keturių tautų Lietuva, in http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-17-sergejus-temcinas-palemono-mitas-ir-keturiu-tautu-lietuva/54765/print

Rodyk draugams