BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje? (VI)

Romualdas Adomavičius/ muziejininkas-istorikas/ Laivybos istorijos skyrius/ Lietuvos jūrų muziejus

Klaipėdos jachtklubo jachtos „Gulbė“ įgula, 1932 m. birželį pasiekusi Kopenhagos uostą, išsiruošė į pažintinę ekskursiją. Šioje kelionės iškarpoje aprašoma kaip buriuotojai, Klaipėdos vaistininkas Kęstutis Mažonas, uosto inžinierius Pričkus Buntinas ir broliai bankininkai Kristupas ir Jurgis Plonaičiai, aplankė Lietuvos konsulatą Danijos sostinėje ir legendinę Kronborgo pilį Helsingiore. 

K. Mažonas

K. Mažonas

„Anksti rytą prie „Gulbės“ prisišlieja klubo motorinė valtis ir perduoda laišką – sveikinimą jos sportininkams, čia atvykusiems. Pasiūlo naudotis klubo patalpomis. Pasiūlymą priimam dėkodami. Skubiai pasipuošiam uniforminiais kostiumais ir drožiam pas mūsų generalinį konsulą jo pasveikinti ir gauti nurodymų, kaip tiksliau ir naudingiau praleisti Kopenhagai skirtas 3 dienas. Ūžiame automobiliu, dairomės: atrodo, kad Kopenhaga nuo kitų Europos didmiesčių savo išvaizda mažai kuo skiriasi. Tik gatvės minia rami, ne tokia nervinga, kaip kitur teko pastebėti. Nematyt to tiršto skruzdėlyno, kažkur skubančio, bėgančių žmonių minios, kuri būtina Paryžiui, Berlynui, Romai, Madridui. Skandinavai ramūs, simpatingi ir ne niūrūs žmonės, ne tokie egzaltuoti ir impulsyvūs, kaip pietų kraštų gyventojai, ir ne tokie išdidūs arba niūrūs, kaip kai kurie vaizduojąs sau šiaurės gyventojus… Savo būdu, psichologija danai mums gal kiek daugiau artimesni už kitų tautų žmones. Mus nustebino nepaprasta daugybė visur plevėsuojančių tautinių vėliavų. Kiek vėliau sužinojom, kad tai buvo tautinės vėliavos atsiradimo šventė, švenčiama birželio 15 d. Danų tautinės vėliavos atsiradimo legenda turi santykių su Lietuva, ir mūsų pripuolamas atvykimas tai dienai davė tam tikros reikšmės. Šita legenda štai kokia: bene XVI a. danai kariavę su Rusija ir lemiamas mūšis įvykęs Lietuvos žemėje. Danų aukščiausias vyskupas Absolonas karžygius lydėjo į kovos lauką. Visą kovos laiką iškėlęs laikė rankas į dangų, maldaudamas Viešpatį suteikti danams pergalę. Kadangi arši kova tęsėsi dvi dienas, tai Absolono nuvargusias ištiestas rankas turėjo laikyti du kunigai. Galop Viešpats išklausė jo karštos maldos ir į jo ištiestas rankas įdėjo raudoną su baltu kryžiumi vėliavą, ir danai kovą laimėjo.

Mūsų generalinis konsulas Bjornas Nielsenas sutiko mus labai širdingai ir tuoj ėmė rūpintis mūsų priėmimu. Gerai žinodami, kaip dažnai kai kurie įkyrūs ekskursantai išnaudoja šituos gerai išauklėtus ir nemokančius išsisukinėti žmones, kuriems laikas dažnai labai brangus, - mes maldaujame poną Nielseną dėl mūs negaišti, nes patys pagal jo nurodymus visa galime surasti, juo labiau, kad mūsų tarpe buvo vienas, kuris danų sostine kiek pažįsta ir net draugų turi. Čia mus supažindina su panele Geisler, labai simpatinga konsulo sekretore, kuri mus pasveikina lietuvišku labas, bet daugiau kalbėti atsisako, sakydama, kad tai padarysianti grįžusi iš Palangos, kur ji rengiasi vasaroti ir kalbos pramokti. Mūsų apsilankymą panelė Geisler išnaudoja tam, kad išverstume jai vienos lietuvės, gyvenančios Danijoj, moterėlės laišką, rašytą lietuviškai. Pagal profesiją esu iššifravęs tūkstančius įvairiausių neaiškių receptų, bet šitas laiškas buvo sunkiausia perskaityti. Kviečiu pagalbon inžinierių. Šis atidžiai peržiūrėjęs sako, kad tie hieroglifai nepanašūs nė į vieną motoro dalį… Bankininkai visai atsisako spėlioti, aiškindamiesi papratę ryškius raštus skaityti. Matau malonios sekretorės akyse didelį abejojimą dėl mūsų lietuviškumo. Pagaliau, sukaupiu visas jėgas ir iš visų tų kricelių sudarau kelis sakinius, kurių prasmę pasakau panelei Geisler. Lengvai atsidusau, kai sekretorė pasakė, kad laiško turinys atitinka konsulato bylos davinius.

Tuo tarpu Kristupas telefonu susikalbėjo su savo bičiuliu danų jūrų skautų vadu Fritschu, kuris netrukus atvyko paimti mūsų savo globon. Fritschas pareiškė vešiąs mus per vadinamą danų Šveicariją, Zundo pakraščiais į Helsingerį (dan. Helsigør) ir Kronborgą (tvirtovė prie Zundo sąsiaurio).[...] Pervažiavus daugybę gatvių, vis rodėsi tebesame mieste, o iš tikrųjų tai buvo Kopenhagos priemiestis, kuris nuo centro tiek tesiskiria, kad daugiau medžių ir kitokių žalumynų. Plentas, kaip ir centro gatvės, asfaltuotas, švarus lyg parketas, jokių dulkių, duobučių. Bet kas iš tokių plentų, pavyzdžiui kaip Klaipėdos krašte, beliktų, jeigu jais važinėtų tiek automobilių kaip Danijoj. Auto čia labai populiarus, gal būt, dėl to, kad „Fordas“ turi įrengęs didelį montavimo fabriką. Nors automobilių labai daug, tačiau jie kelia daug mažesnį aliarmą, negu palyginti mažutis skaičius automobilių Kaune arba Klaipėdoje. Signalai čia duslūs, trumpi, duodami tik tais atvejais, kai būtinai reikia. Didžiausias Danijos automobilių priešas – dviračiai, kurie visame krašte nepaprastai plačiai vartojami. Pilnos gatvės, plentai, lyg skėrių pulkai. Visur jais naudojamasi: važiuoja į įstaigą, į maudykles. Grioviais pristatyta jų daugybės, krūvomis. Kokia čia šienapjūtė būtų Klaipėdos dviračių vagiliams, apie kuriuos kasdien rašoma Klaipėdos spaudos kronikoj.

Nuo Kopenhagos iki Helsingerio 42 km. Kiek kalnuotas plentas visą laiką vingiuoja Zundo pakraščiais. Prie vandens įrengtos maudyklės su pliažais; kai kurie jų dirbtiniai. Panašūs jie į tirštą skruzdėlyną pusnuogių žmonių. Vieni jų atvažiuoja dviračiais, trusikais apsivilkę, kiti apsigyvena atsineštose pastatytose palapinėse; ant kai kurių plevėsuoja tautinė vėliava. Daugelis danų džiaugtųsi, jei galėtų maudytis mūsų jūroj ir kaitintis mūsų nepalyginamai gražiuose pliažuose – Palangos, Klaipėdos… Iš vienos ir kitos plento pusės eilės kopenhagiečių vilų. [...] Vingiuodami plentu ir klausydami mūsų Cicerono įdomių pasakojimų ir paaiškinimų, visai ir nepastebėjome kaip atsidūrėme Helsingere. Šitas miestas, turįs 17.000 gyventojų, išskyrus laivų statybos įmonę, nieku ypatingu nepasižymi. Daug įdomesnė Kronborgo pilis, stovinti rytinėje miesto dalyje, prie pat Ere Zundo. Zundas šitoje vietoje siauresnis, nes iki švedų Helsingborgo jo plotis siekia tik 4,5 km. Statyta šita pilis 1574–1585 metais; kaip tvirtovė apjuosta supiltais volais ir giliais grioviais, pripildytais vandens. Voluose, kaip paprastai tokiose pilyse, įrengti kazematai. Pagal Šekspyro „Hamletą“ šitoj viloj dėjęsi legendiniai įvykiai, susiję su danų princo Hamleto vardu. Manoma, kad princas Hamletas yra palaidotas gretimame kurortiniame miestely, Marienlyste, kur parke ir šiandien tebestovi jo garbei pastatytas paminklas – statula. Šiandien toje pily įtaisytas tautos muziejus, o kiti jai priklausantieji trobesiai bei kazematai paversti puskarininkių mokykla. Viename kazematų pastatyta stovyla, vaizduojanti danų tautos herojų ir patroną Holger Danske (past. Danas Holjė), kuris labai panašus į mūsų vaizduojamą Kęstutį.

Hamleto pilis

Hamleto pilis

Danijos aukštai kultūrai iškilti padėjo jos geografinė padėtis. Kaip jau aukščiau minėjau, čia eina ir dabar, o iki Kylio perkaso padarymo – išimtinai visi laivai, plaukią į Baltijos jūrą ir atgal. Visi tie laivai užsuka į Danijos uostus. O dar ne taip seniai visi laivai, plaukiantieji Ere Zundu, turėdavo mokėti tam tikrą duoklę – atributą“.

Rodyk draugams

Atėję iš jūros (11)

Dainius Elertas/ istorikas/ Laivybos istorijos sk./ Lietuvos jūrų muziejus

Ne vien romėnai didžiavosi savo trojėniška kilme ir protėviu Enėjumi. Tito Livijaus parašyta  romėnų valstybės ištakų istorija turi savotišką tęsinį. Jame, kaip ir lietuviškame Palemono, prūsiškame brolių Brutteno bei Witowudo padavimuose, sušmėžuoja jūros salos. 1129-1151 m. parašytoje „Historia Brittonum“ romėniškąjį ir keltiškąjį britų istorijos klodą savotiškai apjungė Geoffrey iš Monmouth. Jis teigė, kad Oksenfordo archidiakonas Walter pasiūlė knygą britų kalba, kurioje aprašomas visi jų valdovai nuo pat Bruto. Šio tėvas buvo Enėjo anūkas Silvijus. Silvijus sugundė savo giminaitę iš senelės Lavinijos pusės. Nedoro ryšio vaisiumi tapo Enėjo proanūkis Brutas. Gimdymo metu jis neteko motinos. Sukakus penkiolikai metų Brutas medžioklėje iš lanko paliesta strėle netyčia nušovė savo tėvą Silvijų. Pasipiktinusių giminaičių išvytas iš Italijos patraukė į Graikiją, kur susrinko graikų bei išlikusių trojėnų kariauną. Sudarę didžiulį laivyną su savo artimaisiais jie išplaukė ieškoti laimės. Vienoje iš salų Brutui aplankius Dianos šventyklą deivė atskleidė jo lemtį - pradėti naują tautą. Po ilgo žygio laivynas pasiekė Akvitaniją ir išmetė inkarus Luaros upėje. Atvykėlių vadai Brutas ir Korinejus nugalėjo vietinius gyventojus, tačiau suprato – čia įsitvirtinti nepajėgsiantys. Todėl pasikliaudami dieviška pranašyste jie nusprendė išvykti. A. S. Bobovičiaus išverstas Geoffrey iš Monmouth pasakoja:

„[...] pakrovė į laivus turtingą grobį, kurį spėjo užgrobti, ir sulipo į juos su visais savo žmonėmis. Plaukė palankiais vėjai į pažadėtąą salą, kol pagaliau sustojo Totono pakrantėje. Saloje, kuri tada vadinosi Albionu niekas negyveno be negausių gigantų. Tačiau jo žmogiškas akis užkerėjo nuostabios žemės, pilnų žuvies upių gausa, nepaliesti miškai įkvėpę pačiam Brutui ir jo palydovams karštą norą čia apsigyventi. Apėję keliatą sričių, trojėnai išvijo jų aptiktus gigantus, kurie slėpėsi kalnų olose, ir pasidalinę tarp savęs visą šalį kiekvienoje dalyje paskyrė valdytoją. Jie pradėjo įdirbti arimus ir statyti namus, taip jog netrukus buvo galima šią salą laikyti nuo amžių gyvenamu kraštu. Pagaliau Brutas nuo savo vardo pavadino ją Britanija, o savo bendražygius - britais, nes šiais pavadinimais jam rūpėjo įmažinti savo vardą. Iš čia tautos kalba, kuri pradžioje vadinosi trojėnų ar iškraipyta graikų, to pasekmėje ėmė vadintis britų. O kas dėl Korinejaus, tai tą karalystės dalį, kuri teko  metus burtą, jis sekdamas vadu pavadino savo vardu Korineia, o savo tautą koriniečiais. Jį labiausiai malonino tai, kad čia jis galės kovoti su gigantais, kurių ten buvo daugiau nei kitose su bebedražygiais išsidalintose srityse. Tarp tų gigantų vienas ypatingai atstumiantis vadintas Goemagogas. Dvylikos uolekčių ūgio buvo padovanotas tokia jėga, kad vienu akimimrksiu su šaknimis iš žemės išraudavo stiprų ąžuolą lyg tai būtų tik lazdyno krūmelis. Kartą, kai Brutas prieplaukoje, kurioje pirmą kartą išsilaipino į Britaniją,  surengė šventę, Goemagogas su dvylika gigantų atkakliai kaudamiesi išnaikino daugybę britų. Tačiau pagaliau iš visur subėgę britai pergalėjo gigantus ir išmušė visus, išskyrus Goemagogą.“

Romėniškų ir britiškų sąsajų ieškojimą Geoffrey iš Monmouth palengvino aplinkybė, kad senasis Britanijos pavadinimas Albion priminė seno romėnų Lacijaus miesto Alba (Longa) vardą. Britų protėvis Brutas kartoja savo prosenelio Enėjo žygį. Tokią mitinių herojų elegseną taikliai apibudina posakis - „obuolys nuo obels netoli rieda“. Po keturių šimtų metų Geoffrey iš Monmouth idėjos ataidi kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis parašytame kūrinyje. Todėl mums domintų panašumai į lietuviškąjį Palemono mitą. Ten ir čia sutinkame gėrybių gausa susižavintį naujai atrastos Tėvynės provaizdį. Taip pat, herojų simbolinių vardų prasmių kodo naudojimą. Nežinomo metraštininko užrašytas Palemono mito siužetas savotiškai atkartoja, interpretuoja pažįstamus motyvus ir taip įtraukia Lietuvos praeitį į Europos istorijos bei kultūros erdvę.

Paaiškinimai:

Albionas, Albion senasis lotyniškas Britanijos pavadinimas. Paprastai siejamas su alba reikšme baltas, šviesus.

Silvijas, Brutas, Korinėjus. Geoffrey iš Monmouth savaip pratęsdamas Enėjo legendinę tradiciją sumaniai panaudojo vardų sąskambius ir jų lotyniškas reikšmes. Silvijus sietinas su žodžiu silva t.y. miškas. Tokiu būdu artimos giminaitės suviliojimas jo vardą atspindinčią laukinę, miškinę, necivilizuotą prigimtį. Jo sūnus Brutas paveldojo šiurkštumą, nuožmumą ar laukinę prigimtimį. Užtenka prisiminti terminą brutalumas. Tėvo ir sūnaus likimą įtakoja medžioklės ir miško deivės Dianos įtaka (Silvijas nušaunamas per medžioklę su deivės atributu – lanku; deivė pranašauja Brutui likimą). Panašiu sąskambiu Brutas siejamas su Britanija ir britais, o jo bendražygis Korinejus su Kornvaliu (Korinia) ir kornvaliečiais (korintiečiais). Panašų vardų prasmių kodą naudojo ir Palemono legendos kūrėjai.

Gigantai. Keltiškoje ir airiškoje mitinėje tradicijoje viena pirmųjų Britanijos salyne apsigyvenusių tautų buvo pusdieviai milžinai Fomóraig, Fomoire, Fomorians. Jie pasižymėjo didžiule jėga, laukiniu būdu ir magijos galiomis. Šiuos įveikė vėlesnės dievų, pusdievių padedamos vėlesnės persikėlių bangos pvz. Deivės Danann Gentys.

Goemagogas. Manoma, kad šiame varde sulietos biblijinės dievo tautą užpulsiančių Gogo ir Magogo sąvokos. (Apsireškimas Jonui XX, 7; Izekiejo knyga, XXXVIII eil.). Tačiau pačioje išskirtinio giganto – milžino figūroje galima įžvelgti keltiškų bruožų.

Šaltiniai:

Гальфрид Монмутский, История бриттов. Жизнь Мерлина, Москва,1984

Rodyk draugams

Atėję iš jūros (10)

Dainius Elertas/Lietuvos jūrų muziejaus istorikas

Vandenų apsuptos salos kartais tapdavo vieninteliu prieglobsčiu pajūrio gyventojams įsiveržus priešams. Jūra nubrėždavo ribą tarp prarastos įtakos ir naujų galimybių. Tapę saliečiais pakrantės žmonės nukreipdavo savo žvilgsnį į bekraščius vandenis. Silpnojo išsigelbėjimas virsdavo jo galia. Tai liudija iki 1797 m. spalio 17 gyvavusios Venecijos valstybės istorija. 995 – 1018 m. aktyviai dalyvavęs diplomatinėje veikloje Venecijos dožo Petro Orseolo kapelionas Jonas Diakonas (Iohannis Diaconi) paliko veikalą „Istoria Veneticorum“, kuriame pasakojo apie įvykius iki 1008 m. kaip šio miesto – valstybės pilietis. Jame Venecijos miesto įkūrimas siejamas su Venecijos gyventojų išsigelbėjimu nuo išorės priešų. Pateikiame laisvą šio epizodo vertimą:

„[...] Taigi, kada nuo Viešpaties įsikūnijimo prabėgo 540 metų langobardai įsiveržė į laikoma pirmąja Italijos provinciją – Venetią. Jie kaudamiesi užėmė Vikentią, Veroną bei likusius miestus be Patavos ir Monte Kaliko. O taip pat, Opitergijų, Mantują ir Altiną. Nenorinčios langobardų viešpatavimui nusilėkti tautos veržėsi į artimiausias salas. Atatinkamai, salas jie praminė Venetia vardu, iš kur buvo kilę. Be to jie patys iki dabar čia gyvendami vadina save „venetici“. Nors lotyniškai viena raidė keičiasi, graikiškai jie save vadina labiau garbingai – „Heneti“. Iš tiesų, po to kai jie nusprendė savo apgyvendino vietą užvaldyti statant gana įtvirtintas tvirtoves bei miestus, jie sau sukūrė naują Venetią ir nuostabią provinciją

Romėnų istorikas Titas Livijus venetus laikė persikėlusių trojėnų sumišusių su vietiniais lotynais palikuonimis. Šiaurės vakarų Italijoje jie valdė didelę sritį - Venetia. Jonas Diakonas pastebi: „Iš tiesų yra dvi Venetijos. Pirmoji – tai ta, kuri minima dar antikoje [antiquitatum], kuri driekiasi nuo Pannonijos sienos iki Addos upės. Jos svarbiausias miestas Aquileia [...] Antroji Venetia – tai ta, kurią mes žinome salose nuostabiai įsikūrusi tarp bangų Adrijos jūros įlankoje ir sėkmingai apgyvendintų daugybe liaudies“. Čia prisiminkime lietuviškojo Palemono žygio pradžią. Pasak viduriniojo Lietuvos metraščio, šis gelbėdamasis nuo 54 – 68 m. valdžiusio Romos imperatoriaus Nerono (Nero Claudius Caesar Augustus Germanicus) persekiojimų su palyda sėdo į laivus Venetijoje. „Bychovco kronikoje“ pasakojama, kad buvo bėgama nuo Atilos vedamų hunų ordos, kuri 452 m.: „Apgulė Akvilėją. O šis miestas buvo labai įtvirtintas ir turėjo gerą romėnų įgulą. [...] Atila [...] nebenorėdamas daugiau gaišti, traukė gilyn į Italiją, Romos linkui. O kunigaikščiai ir senatoriai, kurie [...] buvo tame mieste, regėdami tokią jo kariautojų galybę, išsibėgiojo iš miesto, apimti didžiausios baimės. Kai kurie bėgo slėptis į savo žūklavietes ir ten, saloje ėmė kurtis. Ir toji vieta vėliau buvo praminta Venecija.“ Kroniką tyrusio ir išvertusio į lietuvių kalbą istoriko R. Jaso manymu jos autorius naudojosi Forestos „Pasaulio istorija“. Tokiu būdu ratas užsiveria – Lietuvos metraščiuose savaip interpretuojama romėnų, italų ar venecijiečių istorinė tradicija. Lietuvos didikų pradininkas Palemonas išplaukia iš regiono į kurį gerokai prieš tai buvo atplaukęs mitinis romėnų protėvis Enėjas.

Paaiškinimai:

nuo Viešpaties įsikūnijimo prabėgo 540 metų iš tiesų langobardų įsiveržimas vyko 568 m. po Kr. Langobardai germanų tauta atsikėlusi iš Baltijos pakrantės. Savo etnonimą gavo nuo pravardės „ilgabarzdžiai“. Šiaurės Italijoje sukūrė karalystę, kurios palikimas dabartinis Lombardijos regionas.

Vikentia dabartinė Vicenza

Patava dabartinė Paduja

Opiterigijus dabartinis Oderzo

Aquileia vienas didžiausių Romos imperijos miestų. Dabar nedidelis miestelis šiaurės Italijoje.

Šaltiniai:

Istoria Veneticorum Iohanni Diaconi. Fonti per la storia dell’Italia medievale: Storici italiani dal Cinquecento al Millecinquecento ad uso delle scuole, Bologna. 1999, t.2

Lietuvos metraštis, Vilnius, 1971

Rodyk draugams

Atėję iš jūros (9)

Dainius Elertas/ istorikas/ Laivybos istorijos skyrius/ Lietuvos jūrų muziejus

Yra vietų į kurias galima patekti tik jūra arba oru. Oro kelionės tapo galimos ne taip seniai. Vien vandeniu apribotas susiekimas su išoriniu pasauliu veikė gyvenseną bei vaizduotę. Keltų oikumenos pakraštyje stūksanti Airija buvo apgyvendinta skirtingu laiku iš kontinento ir Didžiosios Britanijos  atplaukusių žmonių. Atmintis apie šiuos persikėlimus atsispindi anksti ankstyvuose viduramžiuose užrašytuose airių mituose. Jose atvykėliai turi ginklu įrodyti savo valią apsigyventi saloje. Airiškame legendinių pasakojimų sąvade „Jaučio iš Kualngės pagrobime“ variante pasakojama apie mūšį prie Maige Tuired, kuriame susirėmė ateiviai iš jūros susirėmė su vietiniais:

Žemės šiaurės salose gyveno Deivės Danann Gentys ir ten sėmėsi išminties, magijos, druidų žinojimo, kerų bei kitų paslapčių, kol savo menu neaplenkė visų šio pasaulio žmonių. [...] Atplaukė Deivės Gentys daugybėje laivų, kad jėga atimti Airiją iš Fir Bolg. Jos sudegino savo laivus vos tik šie prilietė žemę prie Kork Belgatan, dabar vadinamu Konnemara, kad savo valia nepasitrauktų į juos. Ugnyje ir dūmuose kilusiuose iš jų laivų skendo aplinkinės žemės bei dangus. Nuo to laiko ir buvo manoma, kad Deivės Gentys pasirodė dūmų debesimis. Pirmame mūšyje prie Mag Tuired susikovė jos su Fir Bolg ir privertė juos bėgti, ir nukovė šimtą tūkstančių karių kartu su karaliumi Eohayd sūnumi Erk‘o.“

Kovos nuožmumas buvo nulemtas, nes atsitraukti buvo įmanoma tik į jūrą. Deivės Dannu Gentys tokios galimybės atsisakė savo noru ir sudegino laivus. Beliko tik kovoje laimėti arba žūti nustumtiems atgal į jūros bangas. Besiginantys Fir Bolg žmonės buvo atvykėlių giminaičiai, kurie neketino užleisti salos. Jiems pralaimėjimas reiškė žūtį arba tremtį. Ankštoje saloje trūko dirbamos žemės, pievų ir jų teikiamų gėrybių. Airijoje kaip ir Gotlande galėjo išgyventi tik apibrėžtas gyventojų skaičius. Spaudžiami ateivių iš jūros vietiniai Prūsijos ar Laurentumo gyventojai traukėsi tolyn nuo pajūrio. Tiuringai leido saksams gyventi pakrantėje. Sambijos bei Apeninų pusiasaliuose, Tiūringijoje atėjūnai ir vietiniai susigyveno. Tik nepriteklių spaudžiami saksai rado būdą įteisinti visų pajūrio tiuringų žemių užvaldymui. Šiandien  Deivės Danann Genčių atkaklumą bei pasiryžimą įsitvirtinti Airijoje demonstruoja kiti ateiviai iš jūros – Palemono palikuonys lietuviai…

Paaiškinimai:

Žemės šiaurės salos airių tradicijoje tolimoje šiaurėje esančiose salose lokalizuodamas Anapusinis pasaulis.

Deivės Danu Gentys, air. Tuatha De Danann keltų mitologijoje pagrindinių didžiųjų dievų grupė su Ogmu, Lugu, Nuadu bei jų palyda. Vėlesnėje tradicijoje taip vadinti priešpaskutinė Airiją užkariavusių persikėlėlių banga.

Fir Bolg verčiama iš senosios keltų „pasiutėliai“, „pasipūtėliai“. Ši giminiška Deivės Dannu Genčiai dievybių ir pusdievių grupė atsikėlusi į Airiją seniau. Kadaise jie bendrai kovojo su priešais. Todėl Deivės Danannu Gentys pareikalavo iš Fir Bolg žmonių atlygio – pusės užkariautos valdos Airijoje. Šiems atsisakius tai suteikti ir įvyko Deivės Danų Genčių įsiveržimas bei aprašytas mūšis prie Maige Tuired.

Šaltiniai:

Похищение быка из Куальнге, Москва,1985

Kualngės galvijų pagrobimas. Keltų legendos, Vilnius, 2007 (lietuviškam vertimui buvo pasinaudota kūrinio XII a. Linsterio knygos redakcija, kurioje cituojamo fragmento nėra)

Vandenų apsuptos salos kartais tapdavo vieninteliu pajūrio gyventojams prieglobsčiu įsiveržus priešams. Jūra nubrėždavo ribą tarp prarastos įtakos ir naujų galimybių. Tapę saliečiais pakrantės žmonės nukreipdavo savo žvilgsnį į bekraščius vandenis. Silpnojo išsigelbėjimas virsdavo jo galia. Tai liudija iki 1797 m. spalio 17 gyvavusios Venecijos valstybės istorija. 995 – 1018 m. aktyviai dalyvavęs diplomatinėje veikloje Venecijos dožo Petro Orseolo kapelionas Jonas Diakonas (Iohannis Diaconi) paliko veikalą „Istoria Veneticorum“, kuriame pasakojo apie įvykius iki 1008 m. kaip šio miesto – valstybės pilietis. Jame Venecijos miesto įkūrimas siejamas su Venetios gyventojų išsigelbėjimu nuo išorės priešų. Pateikiame laisvą šio epizodo vertimą:

„[...] Taigi, kada nuo Viešpaties įsikūnijimo prabėgo 540 metų langobardai įsiveržė į laikoma pirmąja Italijos provinciją – Venetią. Jie kaudamiesi užėmė Vikentią, Veroną bei likusius miestus be Patavos ir Monte Kaliko. O taip pat, Opitergijų, Mantują ir Altiną. Nenorinčios langobardų viešpatavimui nusilėkti tautos veržėsi į artimiausias salas. Atatinkamai, salas jie praminė Venetia vardu, iš kur buvo kilę. Be to jie patys iki dabar čia gyvendami vadina save „venetici“. Nors lotyniškai viena raidė keičiasi, graikiškai jie save vadina labiau garbingai – „Heneti“. Iš tiesų, po to kai jie nusprendė savo apgyvendino vietą užvaldyti statant gana įtvirtintas tvirtoves bei miestus, jie sau sukūrė naują Venetią ir nuostabią provinciją

Romėnų istorikas Titas Livijus venetus laikė persikėlusių trojėnų sumišusių su vietiniais lotynais palikuonimis. Šiaurės vakarų Italijoje jie valdė didelę sritį - Venetia. Jonas Diakonas pastebi: „Iš tiesų yra dvi Venetijos. Pirmoji – tai ta, kuri minima dar antikoje [antiquitatum], kuri driekiasi nuo Pannonijos sienos iki Addos upės. Jos svarbiausias miestas Aquileia [...] Antroji Venetia – tai ta, kurią mes žinome salose nuostabiai įsikūrusi tarp bangų Adrijos jūros įlankoje ir sėkmingai apgyvendintų daugybe liaudies“. Čia prisiminkime lietuviškojo Palemono žygio pradžią. Pasak viduriniojo Lietuvos metraščio, šis gelbėdamasis nuo 54 – 68 m. valdžiusio Romos imperatoriaus Nerono (Nero Claudius Caesar Augustus Germanicus) persekiojimų su palyda sėdo į laivus Venetijoje. „Bychovco kronikoje“ pasakojama, kad buvo bėgama nuo Atilos vedamų hunų ordos, kuri 452 m.: „Apgulė Akvilėją. O šis miestas buvo labai įtvirtintas ir turėjo gerą romėnų įgulą. [...] Atila [...] nebenorėdamas daugiau gaišti, traukė gilyn į Italiją, Romos linkui. O kunigaikščiai ir senatoriai, kurie [...] buvo tame mieste, regėdami tokią jo kariautojų galybę, išsibėgiojo iš miesto, apimti didžiausios baimės. Kai kurie bėgo slėptis į savo žūklavietes ir ten, saloje ėmė kurtis. Ir toji vieta vėliau buvo praminta Venecija.“ Kroniką tyrusio ir išvertusio į lietuvių kalbą istoriko R. Jaso manymu jos autorius naudojosi Forestos „Pasaulio istorija“. Tokiu būdu ratas užsiveria – Lietuvos metraščiuose savaip interpretuojama romėnų, italų ar venecijiečių istorinė tradicija. Lietuvos didikų pradininkas Palemonas išplaukia iš regiono į kurį gerokai prieš tai buvo atplaukęs mitinis romėnų protėvis Enėjas.

Paaiškinimai:                                                                                                                                      nuo Viešpaties įsikūnijimo prabėgo 540 metų iš tiesų langobardų įsiveržimas vyko 568 m. po Kr. Langobardai germanų tauta atsikėlusi iš Baltijos pakrantės. Savo etnonimą gavo nuo pravardės „ilgabarzdžiai“. Šiaurės Italijoje sukūrė karalystę, kurios palikimas dabartinis Lombardijos regionas.                                                                                                                                                  Vikentia dabartinė Vicenza Patava dabartinė Paduja                                       Opiterigijus dabartinis Oderzo                                                                                                            Aquileia vienas didžiausių Romos imperijos miestų. Dabar nedidelis miestelis šiaurės Italijoje.

Šaltiniai:

Istoria Veneticorum Iohanni Diaconi. Fonti per la storia dell’Italia medievale: Storici italiani dal Cinquecento al Millecinquecento ad uso delle scuole, Bologna. 1999, t.2

Lietuvos metraštis, Vilnius, 1971

Rodyk draugams

Atėję iš jūros (8)

Lietuviško Palemono atvykimo jūra mito kūrėjai rėmėsi dar Antiką siekiančiu prototipu. 59 / 64 m. pr. Kr. – 17 m. p. Kr. gyvenęs istorikas Titas Livijus (Titus Livius) daugiatomės Romos istorijos „Ab vurbe condita libri“ pirmos knygos 1 skyrių pradėjo nuo miesto įkūrėjo Enėjo. Su lietuviškos diduomenės pradininku jį suartina prievartinis išvijimas iš Tėvynės, kelionės ieškant įsikūrimo vietos. Su prūsiškuoju atvykėliu iš Gotlando – sambūvio su vietiniais gyventojais suradimas. Tačiau laisvu vertimu iš lotynų kalbos leiskime prabilti pačiam Titui Livijui:

„ [...] Troją [Troia] užėmus su tojėnais buvo žiauriai susidorota, tik dviem - Enėjui [Aneae] ir Antenorijui [Antenorique] dėl senesnio svetingumo ir dėl jų pasisakymų už taiką bei Elenos [Helenae] išdavimą, achajai [Achiuos] netaikė karo teisės. Įvairiai besiklostant aplinkybėms Antenoras su daugybe enetų [Enetum], maišto išvytų iš Paphlagonijos [Paphlagonia] ir ieškojusių naujos vietos bei vado į žuvusio prie Trojos karaliaus Pylaemeno [Pylaemene] vietą, atvyko tolimon Adrijos jūros įlankon [maris Hadriatici sinum]. Ir išvijus euganėjus [Euganeisque], kurie gyveno tarp jūros ir Alpių [Alpesque], enetai su trojiečiais užvaldė tą žemę. Vieta, kur pirma išlaipino, vadinama Troja [Troia] kaip ir apylinkės vadinamos Trojėnų, o visa gentis vadinama venetais [Veneti]. Enėjas išvytas iš namų tokios pat nelaimės, likimo vedamas link didžiųjų žygių, pradžioje atvyko Makedonijon [Macedoniam], iš ten į Siciliją [Sicilian], iš Sicilijos nuplaukė į Laurentumo [Laurentem] sritį. Troja šią vietą vadina. Čia išsilaipinę trojėnai, kuriems po begalinių klajonių be ginklų ir laivų nieko neliko, ėmė iš laukų grobti galvijus. Tuomet valdę šias vietas aborigenai ir karalius Latinus su ginklais iš laukų susirinko prie miesto atsikirsti ateiviams. Dvejopai pasakojam toliau. Vienų, kad nugalėtas mūšyje Latinus su Enėju sudarė taiką, vėliau sutvirtintą dukters ištekinimu. Kiti – kad abejoms kariuomenėms išsirikiavus, prieš duodant trimitams signalą, Latinus apsuptas kilmingųjų iššaukęs kolonistų vadą klausė, kas verčia mirtinai kautis bei kokia priežastis privertė palikti namus ir ko ieško čia, Laurentino srityje. Išgirdęs atsakant, kad prieš juos trojiečiai, jų vadas, Anchiso [Anchisae] ir Veneros [Veneris] sūnus Enėjus, kad iš namų išvijo Tėvynės žūtis, kad ieško vietos apsistoti ir miestui įkurti, nusistebėjo sielos stiprybe, pasiruošę kariauti ar sudaryti taiką. Ir būsimos draugystės vardan ištiesė ranką. Po to vadai sudarė taiką, o kariuomenės pasveikino viena kitą. Enėjas tapo Latinui svečiu. Tada Latinus prieš namų dievybes globėjus [penates deos domesticum] sudarė sąjungą tarp tautų ištekindamas už Enėjaus dukrą. Tai sutvirtino Trojėnų viltis, kad jų klajonės baigėsi. Miestą įkūrė. Enėjas jam žmonos vardą Lavinijus [Lavinium] davė. Netrukus sulaukta naujos santuokos vyriško palikuonio, kuriam Askanijaus [Ascanium] vardą tėvai suteikė.

Amžinojo miesto įkūrimo mitas vienijantis lotynų, romėnų, trojėnų ir graikų palikimą buvo gerai pažįstamas amžininkams. 70 m. pr. Kr. – 19 m. pr. Kr. poetas Publijus Vergilijus Maronas (Publius Vergilius Maronis) apie tai prabilo eilėmis. Jo sueiliuotas epas „Eneida“ tapo Romos jungtimi su Homero dvasia alsuojančia graikų kultūra. Respublikai tampant Romos imperija šis epas buvo sektino elgesio ir dorybių pavyzdys. Enėjo jūros žygis prisimenamas ir vėlesnėje literatūroje. Lietuviško Palemono mitą išaudusiai Lietuvos didžiojo kanclerio Vilniaus vaivados Alberto Goštauto aplinkai buvo prieinamas didžiūno bibliotekoje saugomas „Historia Troiana“ 1539 m. leidimas. Jame buvo įrišti du vėlyvosios antikos falsifikatai - Trojos karo dalyvių užrašai: Dictys Cretensis „De bello Troiano“ ir Dares Phrygius „De excidio Troiae“. Atidus skaitytojas pastebės dar vieną romėniško ir lietuviško mito jungiamąją – venetus. Tačiau ji verta platesnio aptarimo.

Paaiškinimai:

Troja, graik. Τροία arba ΤροίηIλιον, Ílion, lot. Troia, Ilium, turk. Truva miestas valstybė Anatolijoje. Dabar Turkijos teritorijoje. Graikų poetas Homeras čia lokalizavo svarbiausius savo epų „Iliada“, „Odisėjas“ įvykius. Dabartiniai tyrinėtojai po Trojos karo metafora linkę ieškoti ilgai trukusių achajų ir hetitų kovos dėl prekybos kelių ir įtakų atgarsių.

Enėjas, lot. Aneae trojiečio didvyrio Anchiso ir deivės Afroditės (Romėnų mitologijoje Veneros) sūnus. Minimas Homero „Iliadoje“. Pagal knygą “Kasandra” Enėjas buvo Kasandros mylimasis su kurio ji prarado skaistybę. Romėnų poetas Publijus Vergilijus Maronas jam skyrė poemą „Eneida“. Čia Enėjas laikomas Romos įkūrėju.

Venera lot. Venus romėnų meilės, aistros ir sodų deivė. Tapatinama su graikų Afrodite.

Achajai, lot. Achiuos viena iš senųjų graikų genčių. Manoma, kad susidarė graikams sumišus su senaisiais Peloponeso pusiasalio gyventojais pelazgais.

Elena, lot. Helena buvo laikoma gražiausia Helados moterimi. Spartos karaliaus Menelajo žmona. Trojiečiui Pariui ją pagrobus kilo Trojos karas.

Paphlagonia sen,. graik. Παφλαγονία centrinės Anatolijos šiaurinė dalis prie Juodosios jūros.

Enetai, lot. Eneti, Heneti, Enete vienos iš Paphlagonia sričių pavadinimų. Taip pat ir ten gyvenusio etnoso pavadinimas. Mini ir graikų istorikas geografas Strabonas.

Euganėjai lot. Euganeis etnosas gyvenęs dabartinės Padujos (it. Padova) apylinkėse.

Laurentum į pietvakarius nuo Romos senovės romėnų sritis su miestais Latium, Ostia, Lavinium. Latiumą romėnų istorikai laikė senąja lotynų karalystės sostine.

Šaltiniai:

Titus Livius, AB VRBE CONDITA LIBRI in.: http://www.thelatinlibrary.com/liv.html

Vergilijus, Eneida.Vilnius,1989

Diras Kretietis, Daretas Frygas, Apie Trojos karą. Apie Trojos žlugimą, Vilnius, 2008

Kęstutis Gudmantas, Alberto Goštauto biblioteka ir Lietuvos metraščiai, Knygotyra, 2003, t.41, p.9

Parengė Dainius Elertas

Rodyk draugams

ATĖJĘ IŠ JŪROS (7)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Lietuvos didžiojo kanclerio Vilniaus vaivados Alberto Goštauto aplinkoje buvo parengta oficiali „Bychovco kronikos“ versija apie diduomenės kilmę iš Italijos. Joje atšniokščia kelionės jūra motyvas. Tačiau apie 1550 m. buvęs A. Goštauto raštininkas ir LDK kunigaikščio kanceliarijos sekretorius lotyniškiems raštams Venclovas Mikolaitis (slapyvardis Mykolas Lietuvis) traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ pateikė jos alternatyvą. Čia lietuvių protėviai, atklydėliai iš audrų išblaškyto, plaukusio nukariauti Britanijos Gajaus Julijaus Cezario karinio laivyno, o ne Palemono vadovaujamų besigelbėjančių nuo persekiojimų kilmingųjų būrys. Pateikiame traktato atkarpėlės Igno Jonyno vertimą iš lotynų kalbos:

“[…] kaip sako tikresnis padavimas, Gajaus Julijaus Cezrio laikais jie buvo šičion atnešti Okeane siautusių audrų. Juk kada Cezaris, kaip rašo Lucijus Floras, nugalėjęs ir sutriuškinęs germanus Galijoje [Gallia] ir užkariavęs artimiausią Germanijos dalį [victis Germanis], išplaukė Reinu [Rhenum] į jūrą norėdamas nusigauti į Britaniją [Britanniam], tačiau jam tat nepavyko, nes audros išblaškė jo laivyną, ir tada mūsų bočių laivai buvo atnešti prie kranto, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai [arx Samagitiae Ploteli]; manoma, kad čia išlipo į sausumą. Juk ir mūsų laikais prie to paties kranto buvo atvykę kažkokie užjūrio kraštų laivai. Ten mūsų protėviai, nukamuoti jūros vargų ir pavojų, turėdami daug belaisvių, tiek vyrų, tiek moterų, ėmė karių papročiu gyventi palapinėse prie židinių, kurių iki šiol yra užsilikusių Žemaičiuose [Samagitia]. Vėliau patraukę tolyn, užvaldė gretimas jotvingių tautas, o paskui roksolanus [Roxolanos], arba Rutėnus [Ruthenos], kuriuos tuo metu, kaip ir maskvėnus [Moscis], buvo pavergę Užvolgio totoriai [Tartari Zauolhenses].”

Venclovo Mikolaičio „tikresnio padavimo“ išeities tašku tapo II a. romėnų istoriko Lucijaus Floro (Lucius Annaeus Florus) parengta Tito Livijaus istorijos santrauka. Apie karvedžio Gajaus Julijaus Cezario ekspedicijas į Britaniją 55 bei 54 m. pr. Kr. sužinome ir iš paties Cezario „Galų karo užrašų“. Tada romėnai, susidūrę su britų pasipriešinimu, buvo priversti pasitraukti. Tačiau mums svarbesnė kita užrašyto „tikresnio padavimo“ dalis. Laivais buvo iškeliauta iš Reino žiočių, Šiaurės jūra - Okeanu. Iš tiesų, jau gerokai vėliau Reino upėje romėnai laikė nedidelę flotilę, o minėtas 55 - 54 m. pr. Kr. ekspedicijas rengė iš dabartinės Prancūzijos pakrantės. Traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ laivus audros nubloškė iš Šiaurės jūros į Baltiją. Čia atnešė „prie kranto, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai“. Dalis kūrinio tyrinėtojų tokį teiginį laiko veikalą paskelbusio Bazelio spaustuvininko Johanno Jacobo Gesserio klaida ar menku autoriaus Žemaitijos pažinimu. Esą užuomina „mūsų laikais prie to paties kranto buvo atvykę kažkokie užjūrio kraštų laivai“ nurodo ne Platelius, o Palangą. Ar pats turėjęs žemės valdų Maišiagalos, Medininkų pavietuose Medininkų, Skirsnemunės, Medininkų, Raseinių pavietų kunigaikščio dvarų laikytojas Venclovas Mikolaitis iš tiesų buvo toks neišmanėlis?

Aprašydamas atvykėlių paprotį gyventi prie židinių jis nurodė, kad tokių židinių „iki šiol yra užsilikusių Žemaičiuose“. Tradicinis žemaičių „noms“ su atviru židiniu ir kartu laikomais gyvuliais minamas daugelio amžininkų. XVI a. istoriniai šaltiniai patvirtina Plateliuose stovėjus pilį. Traktato autorius ją vadina lotynišku žodžiu arx. Jis tiesiogiai verčiamas – tvirtovė. 1585 m. inventoriuje aprašoma įrengta ežero saloje Platelių pilis. Ji buvo medinė, turėjo bokštus. Archeologinių kasinėjimų metu buvo išsiaiškinta, kad greta medinių pastatų stovėjo ir vienas gyvenamas mūrinis. Ežero, upelių, pelkių supamame krante prieš Pilies salą - pusiasalyje įsikūrė dvaras, bažnyčia bei miestelis. Todėl reikalui esant šis kompleksas galėjo virsti sunkiai įveikiama tvirtove. Plateliai turėjo tiesioginių sąsajų su didžiaisiais vandenimis. Iš ežero ištekantis Babrungas įteka į Miniją, o ši – į Kuršių marias. Kita iš ežero ištekanti Bartuva buvo laivuojama iki XIX a.. Upė įteka į Liepojos ežerą, kuris jungiasi su jūra. Nuo 1511 m. minimas Platelių valsčius aprėpė didžiulę teritoriją. Jo vakaruose driekėsi lietuviško pajūrio ruožas tarp Prūsijos bei Livonijos: Palangos ir Šventosios apylinkės. 1532 m. Žemaičių seniūnas Stanislavas Kęsgaila testamentu užrašė Platelių valsčių valdovui Žygimantui Augustui. Išeitų, kad Venclovas Mikolaitis bando perkelti romėniškuosius lietuvių protėvius į amžininkui pažįstamą aplinką. Tačiau kodėl pagrindine atplaukusių lietuvių protėvių stovyklaviete parinkti Žemaičių seniūnijos viduryje esantys Plateliai - klausimas lieka atviras….

Paaiškinimai:

Gajus Julijus Cezris, Gaius Julius Caesar (100 m. pr. m. e. liepos 1344 m. pr. m. e. kovo 15) vienas žymiausių romėnų karvedžių ir politikų. Romos imperijos kūrėjas. Savo atsiminimus aprašė knygose: „Galų karo užrašai“, „Pilietinio karo užrašai“.

Lucijus Floras, Lucius Annaeus Florus – romėnų istorikas kompiliatorius rašęs pompastišku, panegirišku stiliumi. Manoma, kad draugavo su Romos imperatoriumi Hadrianu. Pažinojo ir poetą Virgilijų. Veikalo „Epitome de T. Livio Bellorum omnium annorum DCC Libri duo“ pasakojimą istorikas užbaigė 25 m. įvykiais.

Germanija, lot. Germania romėnai taip vadino teritoriją šiauriau Reino. To metu supratimu tai - veikiau kultūrinė sąvoka nusakanti skirtingos nuo romėnų, galų ir skitų specifinės gyvensenos paplitimo erdvę. Iki XX a. pr. buvo manyta, kad Germanija aprėpė tik germanų gentis. XX a. II pusėje tyrinėtojai nustatė, kad romėnai germanais vadino ir dalį keltų genčių pvz. Bojus.

Roksolanai, Roxolanos antikos pasaulyje viena iš iranėniškų sarmatų genčių. Renesanso bei baroko epochose XVI – XVII a. su jais imti sieti Raudonosios Rusios gyventojai. XVIII – XIX a. roksolanuose bandyta ieškoti visų rusų pirmtakų.

Šaltiniai ir literatūra:

Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Vilnius, 2001, t.2, p.402-403, 405

Caesar Gaius Iulius, Galų karo užrašai, Vilnius, 1998

Publijus Kornelijus Tacitas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1972

Dainius Elertas, Platelių ežero mitologinė erdvė, Plateliai, Vilnius, 1999, p.585-591

Juozas Jurginis, Algirdas Šidliauskas, Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.), Vilnius, 1988

Kazys Misius, Iš Platelių ir jų apylinkių praeities iki 1940  metų, Plateliai, Vilnius, 1999, p.38-125

Marcelinas Ročka, Mykolas Lietuvis, Vilnius, 1988

Rodyk draugams

ATĖJĘ IŠ JŪROS (6)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Tai, kas buvo užrašyta, gali virsti savitu tautosakiniu pasakojimu. Taip atsitiko su kronikininko XV - XVI a. Simono Grunau informacija XIX – XX a. sandūroje Kuršių nerijoje ar pamaryje. Kronikininko pasakojimas apie atplaukusių ateivių iš Gotlando įtaką senovės prūsams buvo supaprastintas ir kartojamas mokykliniuose vadovėliuose. Apie Prūsijos istoriją, Kuršių nerijos bei pamario kaimų vaikai sužinodavo mokydamiesi liaudies mokyklose. Jų tinklas Prūsijos valdomoje Lietuvos provincijoje (Prūsų Lietuva, Mažoji Lietuva) formavosi XVIII a. ir buvo išplėtotas XIX a. Mokytojas, kunigas bei tėvai buvo svarbiausi autoritetai mokiniams. Mokytojo iškalba, apsiskaitymas, nuoširdumas ar griežtumas padėjo įtikinamiau perteikti vadovėlių žinias. Už mokyklos sienų jos buvo persakomos savaip. Galbūt tokio savito įtaigaus vadovėlinio XVI a. kronikininko Simono Grunau perpasakojimo atspindžiai žybsi ir viename „gana jauname padavime“. „Lietuviškos pusės“ gyventojų pasakojimą užrašė ir 1889 m. paskelbė Karaliaučiaus universiteto profesoriaus A. Bezzenbergeris:

Pasakojama, kad Memel‘yje [liet. Klaipėdoje] kalėjo trys plėšikai vadinti - pirmasis Schwarzeris, antrasis Preileris, trečiasis Nidderis. Sakoma, kad vietoje nužudymo juos pasodino ant sielių ir įsakė išvyti į jūrą. Vėliau iš trijų sielių išsilaipinę Kuršių nerijoje: Schwarzeris įkūrė Schwarzort [liet. Juodkrantę], Preileris – Preilą [vok. Preil], Nidderis – Nidą [vok. Nidden].“

Šis padavimas padeda suprasti kaip pakito žodžiu perduodama žinia. Pradžioje ji „apaugo“ atpažįstamu kraštovaizdžiu. Ilgainiui žinia susieta su pasakotojui žinoma vieta ir tapo senolių perduodama tiesa. Pasakojimo užrašymo metu dar buvo žmonių prisimenančių žmonių įsikūrimą Preiloje, mokančių vokiečių kalbą ir suprantančių vietovardžio Schwarzort (Juoda vieta) prasmę. Tačiau XX a. pradžioje toks „iš lūpų į lūpas“ perduodamas padavimas jau pradėjo nepriklausomą, savarankišką gyvavimą. 1936 m. jis pateko net į beletrizuotą Vilkyškių mokytojo Frico Tumoso ir Jono Bickos knygelę „Gražiausi Mažosios Lietuvos padavimai“. Ši knyga sulaukė kelių perleidimų jau po 1990 m. Todėl tikėtina, kad netrukus sulauksime ir modernesnės Neringos gyvenviečių kilmės padavimo versijos.

Paaiškinimai:

Adalbert Bezzenberger (1851 – 1922) buvo žymus vokiečių archeologas, kalbininkas, mokslininkas tyręs Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto archeologijos paminklus, Prūsijos kuršių ir lietuvininkų kalbą bei gyventojų etnogenezę. Ėjo profesoriaus pareigas Karaliaučiaus universitete. Veikalai skirti Kuršių nerijai ir Klaipėdos kraštui aktualūs iki šiol. Profesorius kuršių nerijos gyventojus pažinojo betarpiškai, nes mėgo su šeima poilsiauti savo vasarnamyje Juodkrantėje.

Memel – senas Nemuno ir Klaipėdos pavadinimas žinomas nuo XIII a. Ilgai buvo laikomas tik vokišku vietovardžiu, tačiau latviški analogai (pvz. liet. Nemunėlis, latv. Memele) ir istoriniai šaltiniai leidžia teigti apie vakarų baltišką kilmę. Dabar linkstama ieškoti „jungtinės“ kilmės – vakarų baltų (kuršių, skalvių, prūsų) vietovardis ateiviams priminė panašiai skambančius žodžius vokiškose tarmėse.

Schwarzeris, Preileris, Nidderis – vokiškai užrašytame tekste užrašyta su lietuviškomis galūnėmis. Tai išvestiniai vardai iš vokiškai rašomų Kuršių nerijos vietovardžių – Schwarzort (Juodkrantė), Preil (Preila), Nidden (Nida).

Schwarzort – dabar Neringos miesto dalis Juodkrantė. Senasis vietovardis kildinamas iš vok. Schwarz „Juodas arba tamsus“ ir Ort „Vieta“. Manoma, kad jam vardą suteikė jūreiviai. Jiems kopų fone tamsuma boluojanti Juodkrantės sengirė buvo orientyras plaukiant palei jūros krantą. Vokiškas vietovardis žinomas XV a. šaltiniuose. Lietuviškas Juodkrantės pavadinimas aptinkamas XX a. pr.

Nidden – dabar Neringos miesto dalis Nida. Vietovardis žinomas jau XIV a. šaltiniuose.

Preil – dabar Neringos miesto dalis Preila. Vietovardis pradedamas fiksuoti tik XIX a. Kildinamas iš kuršiško žodžio Preilis „žentas, užkurys“.

Šaltiniai:

Adalbert Bezzenberger, Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner, Forschungen zur deutschen Landes- und Volkskunde, Stuttgart, 1889, vols. 3-4, S.118/279

Fricas Tumosas, Jonas Bicka, Gražiausi Mažosios Lietuvos padavimai, Tauragė, 1936

Rodyk draugams

ATĖJĘ IŠ JŪROS (5)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Legendinėje, lietuviams artimų prūsų kilmės istorijoje irgi ataidi jūros bangos. Prūsų didžiūnų protėvių ieškota už vandenų, bet gerokai arčiau. Tai esą Gotlande gyvenusių artimų švedams skandų būrys. 1510 - 1529 m. Prūsijos domininkonas vienuolis Simonas Grunau perteikė šias žinias pasinaudojęs vadinama „Vyskupo Kristijono kronika“ ir datuoja aprašomus įvykius 500 – 514 m. Iš senosios vokiečių kalbos vertė Sigitas Plaušinaitis:

„Tuo metu Danijoje [Dannemarck] valdęs kunigaikštis Teodotas [Theudot] bijojo gotų [Göthir] ir, kai šie nusiuntė pas jį pasiuntinius prašydami už išpirką žemės, kur galėtų gyventi jiems pasakė, kad jo šalyje esanti sala Kimbrija [Cymbria], iš kurios juos išvijo gentys iš Skandijos [Scandia], jų pykčiui ten pasilikusios ir nepripažįstančios Teodoto valdovu. Jei jie duotų jam išpirką, tai panorėję galėtų užpulti kimbrus [Cimbri]. Ir gotai su tuo sutiko, tačiau jie norėjo ten vieni gyventi, ir jų kunigaikštis Wisboo susitarė su Teodotu dėl išpirkos [...] Gotų kunigaikštis Wisboo išsiuntė į kimbriją pas skandus [Scandiani] pasiuntinius ir liepė jiems pasakyti, kad kunigaikštis Teodotas jiems išnuomavo jų apgyventas žemes [...] jeigu jie [t.y. skandai] nenori pripažinti jų savo valdovais, tai Wisboo ir vyriausieji gotai ir atsiuntė juos paklausti, ką jie apie tai mano: ar jie Kimbriją paliksią geruoju, o galbūt panorėsią taikiai su jais sugyventi ir mokėti jiems duoklę, o gal norėsią susikauti. Žmonės Kimbrijoje turėjo du vyriausiuosius, kuriuos laikė karaliais, - Bruteno ir Vidowuto. Pastarieji susirinko su kilmingaisiais pasitarti, ką daryti: būti tarnais, kai jie buvo gimę ponai, - tai jiems per daug įžeidžiantis dalykas, - ar kovoti, žinant, kad pralaimėsi? Ir jie nutarė, ir Brutteno jų galingųjų dievų vardu paskelbė, kad jiems reikią palikti Kimbriją ir kad jie kur nors tapsią galingesni negu čia. [...] Brutteno ir jo brolis Witowudo su visais savo genatiniais, iš viso keturiasdešimt šiši tūkstančiai žmonių, sėdo ant plaustų ir perplaukė Crono, Hailibo vandenis ir Ulmiganijoje [Ulmiganea] surado dar nežinomą tautą. Čia apsistojo ir saviškai statėsi pilis ir kaimus. Ilgainiui skandai iš Kimbrijos, kartais pasinaudodami jėga, kartais gudrumu, o kartais vietinių Ulmiganijos gyventojų draugiškumu, tapo jų ponais ir naudojosi jų paslaugumu. O gotai atsikėlė į Kimbriją ir ją apgyveno; sostinę jie pavadino pagal savo kunigaikštį Wisbua, o visą Kimbriją – Gotlandu [Gotihrlandt].“

Iki šiol diskutuojama dėl Simono Grunau naudotų informacijos šaltinių. Pateikiamas pasakojimas susišaukia su vienos seniausių Švedijoje kronikos „Gotų saga“ (Gutsagan) žinia apie migracijas iš Gotlando. Priverstinio pasitraukimo iš Tėvynės ir ieškojimo už vandenų naujos įsikūrimo vietos motyvas primena lietuvišką Palemono mitą. Yra sąšaukų ir su „Būtųjų laikų pasakojimo“ atvykėlių įsigyvenimo tarp vietinių ir tam tikrų naujovių diegimo naujoje tėvynėje motyvais. Ateivių įsikūrimo Prūsijoje geografinė aplinka apima: prie Vyslos esančią Kulmo žemę, su Vyslos ištakomis siejamą Gdansko įlankos įplauką ar Aistmares. Tai nuo seno pažįstamas regionas, garsus gintaro prekyba bei apdorojimu. Netoli Elbingo archeologai aptiko Tautų kraustymosi metu čia gyvenus žmones, gotų kultūros įtakotas bendruomenės gyvenvietes ir kapavietes. Erdvės prie Vyslos užvaldymu prasidėjo Vokiečių ordino valstybės kūrimasis Prūsijoje. Torunėje šalia Kulmo žemės ir Vyslos įsikūrė pirmoji Vokiečių ordino pilis. Seniausioje Gdansko istorijoje būta baltų, vakarų slavų ir danų ryšių. Atkreipiame dėmesį į kelias pačio Simono Grunau gyvenimo sąsajas su šia geografine aplinka. Jis gimė prie Aistmarių esančiame Tolkemitos miestelyje. Būdamas vienuoliu gyveno Elbingo bei Gdansko domininkonų vienuolynuose. Ar ateivių įsikūrimo vieta aptariamoje geografinėje erdvėje yra nurodoma atsižvelgus į istorinius šaltinius, vėlesnės prūsų istorijos aplinkybes, ar tik kronikininko asmenine nuožiūra – tebėra neišspręstas klausimas. Į akis krenta ir archaiškas skandų persikėlimo būdas: plaukti ant rastų t.y. plaustų. Originale naudojamą žodį tiksliau verstume - plukdomi rastai arba sieliai. Iš tiesų ant į sielius surištų rastų Vyslos, Nogato upėmis bei mariomis buvo plukdomos prekės, keliavo žmonės. Tačiau medienos ruošiniai (šulai, tašai, lentos) buvo perplaukdinami laivais. Nepaisant kritikų abejonių dėl S. Grunau pateikto pasakojimo autentiškumo, jis lieka vienu ryškiausių padavimų apie atėjusius iš jūros.

Paaiškinimai:

Kimbrija, vok. Cymbria skirtingose vietose ir kontekstuose sutinkamas antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografinių bei istorinių veikalų vietovardis. Tai ir Velse gyvenusių keltų apibudinimas. Taip pat vadinama viena iš Skitų valdomų sričių ir etninių grupių Kryme. Tokiu vardu gyvenęs etnosas minimas ir dabartinėje Ispanijoje bei Skandinavijoje. S. Grunau kronikoje užsiminė apie migraciją iš Britanijos į Norvegiją. Dabartiniai tyrinėtojai linkę manyti, kad kimbrais vadinti visi keltai ar jų dalis. Baltų ir keltų tarpusavio ryšiai nėra plačiau tyrinėti. Tai, kad vienu metu keltų ir vakarų baltų gyvenvietes skyrė vos šimtas kilometrų tik patvirtina tokią galimybę.

Gotai, vok. Göthir iš dabartinės Švedijos išėjusi tauta. Likę tėvynėje tapo senųjų švedų gautų, gutų grupe. Iš Gotlando persikėlė tarp Vyslos ir Būgo. Vėliau persikėlė prie Dniestro. Čia pasidalino į ostgotus ir vestgotus. Dalis gotų apsigyveno Kryme ir ten išliko iki XVIII a. kol susiliejo su vietos graikų bendruomene. Kiti ne kartą kūrė įvairius valstybinius darinius ir dalyvavo Rytų bei Vakarų Romos imperijos įvykiuose Tautų kraustymosi epochoje. Gotai suvaidino svarbų vaidmenį dabartinių ispanų etnogenezėje. Yra tyrinėtojų pabrėžiančių gotų ir baltų ryšius III – V a.

Skandai, vok. Scandiani – kronikoje vadinami Danijos karaliui nepaklusę skandinavai gyvenę Gotlande. Kitoje vietoje Simonas Grunau juos laiko iš Britanijos į Norvegiją persikėlusių genčių, vadinamų Drusus, palikuoniais.

Crono, Hailibo vandenys kitoje kronikos Simonas Grunau vietoje paaiškina jų vietą. Cronu vadinama „sūrioji jūra“ t.y. Baltija arba Gdansko įlankos įplauka. Šis upėvardis pateko iš antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografinių bei istorinių veikalų. Plačiausiai naudotoje Klaudijaus Ptolomėjaus „Geografijoje“ taip įvardinama upė tyrinėtojų identifikuojama kaip Vysla arba Nemunas. S. Grunau pažymėjo, kad „Savo kalba tas dideles, ilgas marias vadina Hailibo.“ Iš pateikiamo konteksto aiškėja, kad kronikininkas šį vandenvardį tapatina su Aistmarėmis.

Ulmiganija, vok. Ulmiganea kitoje kronikos vietoje Simonas Grunau šį vietovardį kildina iš lotynų kalbos žodžio Ulmus, reiškusio guobą, karklą. Kronikoje Ulmiganija suprantama kaip karklynų šalis. Su Prūsija šį pavadinimą 1498 – 1510 m. parašytame veikale „Apie Prūsijos senovę“ susiejo vokiečių mokslininkas, humanistas, antikinės literatūros žinovas Erasmus Stella. Jis perkeltas iš antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografinių bei istorinių veikalų. Bandyta šioje lotyniškos literatūros tradicijoje rasti atitikmenį prūsiškos Kulmo žemės (vok. Kulmerland, Culm, Kulm, lenk. Chelmo, lot. Kulmigeria, Hulmigeria ) pavadinimo variantui.

Šaltiniai:

Simonas Grunau, Prūsijos kronika, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Vilnius, 2001, t.2, p.52-53, 90-91

Erazmas Stela, Apie Prūsijos senybes, Vilnius, 2004

Voldemaras Šimėnas, Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje, Vilnius, 2006

Jordanes, Romana et Getika, Berolini, 1882 parengė Jordanes Theodor Mommsen

Rodyk draugams

ATĖJĘ IŠ JŪROS (4)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Lietuvių didikų protėvio Palemono palyda išplaukė ieškoti naujos Tėvynės gelbėdamiesi nuo persekiojimų. Variagai rusai naują Tėvynę surado ten gyvenusių pakviesti. O Gotlando gyventojai patys privertė net trečdalį savo salos vyrų išplaukti ir ieškoti kitos vietos įsikurti. Pasak vienos seniausių Švedijoje kronikos „Gotų saga” (Gutsagan) perduodamos legendos, taip saloje buvo sprendžiami gyventojų pertekliaus ir ribotų maisto išteklių klausimai. Pateikiame 1220 m. senosios gutų (gutar) kalba parašyto šaltinio fragmentą iš S. D. Kovalevskio vertimo:
„2. [...] Per ilgą laiką iš tų trijų žmonių Gotlando gyventojų tiek prisidaugino, kad šalis nebepajėgė visų išmaitinti. Tada jie ištraukė burtus ir taip iš šalies išsiuntė kas trečią vyrą, kurie galėjo išsaugoti ir išsigabenti viską ką turėjo ant žemės paviršiaus. Jie nenorėjo išvykti, todėl nuplaukė į Torsborgą [Torsborg] ir ten įsikūrė. Tačiau tos žemės gyventojai nepanoro jų pakęsti ir išvijo juos. Tada jie plaukė į Fore salą ir apsigyveno ten. Tačiau ten negalėdami savęs išmaitinti nuplaukė į vieną salą greta Estlando [vert. Estų žemė, Estija], kuri vadinama Dageida [vert. Hjumo sala]. Ir apsigyveno ten. Ir pastatė pilį [vert. borg], kurios liekanos iki šiol matomos. Tačiau ir ten jie negalėjo savęs išmaitinti, ir nuplaukė upe vadinama Diuna [vert. Dauguva], o šia - per Ryza land [vert. - Rusų žemę]. Jie plaukė taip ilgai, kad atplaukė į Greklandą [vert. Graikiją]. Jie paprašė graikų konungo leidimo ten gyventi „jaunatyje ir delčioje”. Konungas leido ir manė, kad tai tęsis ne ilgiau mėnesio. Prabėgus mėnesiui jis ketino siūlyti jiems išvykti. Tačiau jie atsakė, kad jaunatis ir delčia yra visada. Ir pridūrė, kad jiems tai žadėta. Ginčas tarp jų pasiekė karalienę. Ji pasakė: „Mano valdove, konungai! Tu leidai jiems gyventi „jaunatyje ir delčioje”. Tai reiškia „amžinai”. Tu negali atsisakyti savo žodžių.” Taip jie apsigyveno ten ir gyvena iki dabar. Ir dar šį tą išsaugojo iš mūsų kalbos”.
XVI a. kronikininkai šį gotlandiečių vyrų išplaukimą laikė vykus 903 metų po „didžiojo tvano”. Archeologai dideles migracijos bangas iš Gotlando datuoja V-VI a. po Kr. Išeivių atvykimą ir ryšius su Gotlando sala patvirtinančių artefaktų randama Kurše, Estijoje bei dabartinėje Šiaurės Rusijoje. Tarpukaryje juos tyrė švedų archeologas В. Nerman, o XX a. pabaigoje lietuvių - Vl. Žulkus bei latvių - J. Urtans. Užrašytoje legendoje pagrindinis išplaukimo motyvas išsimaitinimas. Gutų gudravimas išgaunant Bizantijos imperatoriaus leidimą pasilikti šalyje rėmėsi dviprasmišku viešnagės laiko interpretavimu. Taip pat, supratimu, kad valdovo duotas žodis - neatšaukiamas. Tikėtina, kad šis kronikos siužetas turėjo įtakos savaip apmastant legendinę prūsų istoriją. Bet apie tai - vėliau.

Paaiškinimai:
Gotlandas - didžiausia Baltijos sala. Aptariamu laikotarpiu buvo apgyvendinta gutais. Jie siejami ir su gotais.
Torsborgas - dabartinis Torsburgen tai milžiniškas 12 hektarų įtvirtinimas iš rastų, akmenų ir žemės pylimų rytiniame Gotlando pakraštyje. Pavadinimą galima versti Toro pilis. Toras - perkūniją valdantis skandinavų dievas. Įtvirtinimas buvo pradėtas įrenginėti jau I a. Buvo atnaujinamas iki IV a. Maždaug apie 1100 m. apleistas.
Forė, šved. Fårö, gutų Faroy - didžiausia sala prie Gotlando. Yra šiauriau jo.
Estlandas - estų kraštas.
Dageida, Dagė, šved. Dagö - tyrinėtojai ją tapatina su Hiiumaa sala (Estija).
Diuna - Dauguvos upė buvo svarbi prekybos į rytus arterija. Kai kurie tyrinėtojai su Diuna, Duna, Dvina siejama ir lietuvių dainų Dunojėlį.
Greklandas - graikų kraštas. Tuo metu tai buvo Rytų Romos imperija arba Bizantija.
Konungas - lietuviškas atitikmuo kunigaikštis, karalius. Šiuo atveju Bizantijos imperatorius.
„šį tą išsaugojo iš mūsų kalbos” - žinoma, kad Bizantijos imperatorius turėjo asmens sargybą iš variagų / normanų ir jų palikuonių. Jie tarp savęs kalbėjo savo kalba. Kiti tyrinėtojai šį teiginį linkę sieti su gotais įsikūrusiais Krymo pusiasalyje. Jie buvo įtakojami graikiškos Bizantijos kultūros, tačiau iki XVIII a. išsaugojo tapatybę bei kalbą.

Šaltinis:
Samling af Sweriges Gamla Lagar. Utg. C. J. Schlyter. Bd. 7. Lund, 1852
С. Д. Ковалевски, Сага о гутах, Средние века, Москва, 1975. Вып. 38. c. 307-311

Rodyk draugams

ATĖJĘ IŠ JŪROS (3)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Mitologinis lietuvių diduomenės protėvis Palemonas atplaukė jūra ir upėmis, susirado negyvenamą kraštą, kuriame įsikūrė. Atplaukę saksai nukariavo tiuringų žemes, davė pradžią Saksonijai. Tačiau vieną slavų valstybę sukūrė jūra atsiyrę ateiviai - variagai vietos gyventojų kvietimu. Vienuolio Nestoro plunksnai priskiriamame XI-XII a. „Būtųjų laikų pasakojime” (Повесть временных лет ) senąja slavų kalba rašoma apie taikų atplaukusiųjų ir vietinių sambūvį:

„Metais 6368. Ir išvijo variagus už jūros, ir nedavė jiems duoklės, ir pažadėjo patys save valdyti. Ir nebuvo tarp jų teisybės. Ir giminė ėjo prieš giminę. Ir buvo tarp jų nesantarvė. Ir pradėjo kariauti vienas su kitu. Ir pasakė: „Ieškokime sau kunigaikščio patys, kuris mus valdytų ir rengtų pagal eilę ir įstatymą”. Nuvyko už jūros pas variagus, pas rusus [русь]. Tie variagai vadinasi rusais, kai kiti vadinasi švedais, o kitokie - normanais ir anglais, o dar kiti gotai - va taip ir šitie. Pasakė rusams čiudai, slavai, krivičiai ir vepsai [весь]: „Žemė mūsų didžiulė ir turtinga, o tvarkos joje nėra. Atvykite kunigaikštauti ir mus valdyti”. Ir išrinko tris brolius su savo giminėm, ir paėmė su savimi visą rus. Ir nuvyko pradžioje pas slavus. Ir pastatė miestą Lodogą. Ir apsigyveno vyriausiasis Riurikas [Рюрик] Ladogoje, o kitas - Sineus [Синеус] - Beloe ežere [Белом озере], o trečias Truvoras [Трувор] - Izborske. Ir nuo tų variagų atsirado Rusų žemė [Русская земля].

Laikais, kai buvo užrašytas šis pasakojimas, svetimųjų kariaunos remiamo valdovo kvietimas nebuvo naujovė. Etninių ir socialinių konfliktų išvargintame krašte buvo tikimąsi, kad nei su viena grupe nesusietas kunigaikštis liks nešališkas. Už tai kviečiantieji turėjo prisiimti išlaikyti jo kariauną ir atvykusius giminaičius. Stipri kariauna užtikrino kraštui apsaugą nuo išorės priešų ir kunigaikščio autoritetą. Kunigaikščio atotrūkis nuo toli už jūrų likusios tėviškės buvo vertinamas kaip privalumas. Manyta, kad toks valdovas negalės pernelyg sustiprėti greitai gaudamas pastiprinimą iš užjūrio, bus priverstas greičiau įsijungti į vietos gyvenimą ir turės skaitytis su gyventojų dauguma. Legendiniam kunigaikščiui Riurikui teko laimė pradėti iki XVII a. išgyvenusią Riurikaičių dinastiją. Jo kurtos Kijevo Rusios valstybės palikimu dabar dalijasi Ukraina, Rusija ir Baltarusija. „Būtųjų laikų pasakojimas” plito įvairiais nuorašais ir buvo gerai žinomas LDK.

Radvilų metraščio fragmentas. Iš Lietuvos jūrų muziejaus archyvo.

Paaiškinimai:
Metais 6368 - turima omenyje 860 m. Metai metraštyje buvo skaičiuojama nuo Biblijinio pasaulio sutvėrimo.
Variagai, rus. варяги - vikingo termino atitikmuo. Kartais taip vadinti samdytos kariaunos kariai.
Rusai, rus. русь - vadinta viena iš skandinavų kilčių. Pavadinimas siejamas su žodžiu ruosti - irkluoti. Tad taip galėjo būti vadinami ir irkliniais laivais plaukiojantys variagai.
Beloje ežeras, rus. Белое озерo - ežeras, kurio pavadinimą galima versti Baltasis ežeras.
Rusų žemė, rus. Русская земля - metraštininkas turi omenyje Kijevo Rusią. Kurį laiką teisės aktuose buvo atskiriami rusai ir šioje valstybėje gyvenę slavai. Skyrėsi jų vardai ir statusas.
Slavai - šiuo atveju dabartinės Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos teritorijose apsigyvenusių rytų slavų genčių kuopinis vardas.
Krivičiai - viena iš slavų genčių. Gentis susidarė slavams skverbiantis į baltų žemes. Manoma, kad jos etnogenezė įtakota baltų substrato. Pavadinimą išsaugojo latvių kalboje etnonimuose Krievija, Krieva (Rusija, rusai)
Čiudai - finų gentys. Pavadinimą mena hidronimas Čiudo ežeras.
Vepsai rus. весь - finų gentys. Dabar viena iš estų etninių grupių.

Šaltinis:
В. Творогов, Повесть временных лет : публикация Института русской литературы (Пушкинский Дом) РАН

Iliustracijoje:
XVI a. gausiomis miniatiūromis papuoštas „Būtųjų laikų pasakojimo” nuorašas buvo parengtas kunigaikščių Radvilų giminės užsakymu. Manoma, kad miniatiūros buvo nukopijuotos iš neišlikusio XI a. rankraščio. XVII a. rankraštis pateko į Karaliaučių. Iš kur kaip Septynmečio karo trofėjus rusų karių išgabentas į Maskvą. Radvilos (Karaliaučiaus) metraščio fragmentas.

Rodyk draugams