BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Marinuotos žiobrio nugarėlės

“Kai žuvys neršti, žvejui pirštai peršti”

Marinuotos žiobrio nugarėlės

2 kg žiobrių – 1 kg žiobrių filė su odele – 800 g žiobrių nugarėlių.
1 stiklinė cukraus
3 v.š. rupios druskos
1 v.š. kmynų
2 v.š. džiovintų krapų

Užsidedame pirštines, pasiimam aštrų peilį ir imamės žiobrių.
Žvynai nusilupa labai lengvai – gulsčiu peiliu nuo uodegos braukiam lig galvos – net nesispraigo (ne taip kaip ešeriai).
Galvas, stuburus ir uodegas – į puodą. Lai verda porą valandų. Jei dar turite ir kitokios žuvies – bus puiki žuvienė.

Kadangi filė labai jau plona – nulupam odą ir, kartu su papilvėmis, sumalam – puikūs maltinukai.

Žiobrių nugarėles paliekam su odele.
Pasidarom cukraus, druskos ir kmynų mišinį. Saujelę beriam ant dugno ir sudedam vieną sluoksnį žiobrių. Vėl užberiam mišiniu, krapais ir vėl dedam sluoksnį žuvies. Taip susluoksniuojam visą pasiruoštą žiobrį – paskutinis sluoksnis turi būti mišinys su krapais.
Uždengiame lėkšte ir dedam į šaldytuvą bent parai.

Po paros žiobrio nugarėlės plaukioja marinate. 
Nupilam marinatą ir sudedam odelėmis ant virtuvinio popieriaus, kad susigertų skysčio perteklius.
Valgom kas kaip sugalvojam. Aš paruošiau užkandėlę su žaliomis salotomis, namine duona ir žalumynų rutuliukais.

Receptas - http://madamos.wordpress.com

Apie „Žiobrinių“ tardiciją

Žiobris
- tai - pusiau praeivė, karpinė žuvis,
- sveria nuo vieno iki trijų kilogramų, ilgis – iki 50 cm.,
- žiobris kaulėtas ir ašakotas, riebus, labai skanus, ypač rūkytas.

Žiobrinės – sena panemuniečių žvejų šventė. Tradicija kepti žiobrius pamovus ant medinių iešmukų atėjo nuo Nemuno žemupio. Tai būdavo ne tik Nemuno žvejų bet ir visų prie Nemuno gyvenančių žmonių šventė.

Praeitį atgaivinti iš naujo pasiryžo Panemunių regioninio parko specialistai ir Kriūkų seniūnas Viktoras Jakštys su savo šauniąja seniūnijos komanda. Taigi, jau keletas metų iš eilės gegužės mėnesį švenčiama Žiobrinių šventė, Kriūkuose, panemunėje.

Tradicija kepti žiobrius, pamovus ant medinių iešmukų atėjo nuo Nemuno žemupio. Tai būdavo ne tik Nemuno žvejų bet ir visų prie Nemuno gyvenančių žmonių šventė. Žiobrius Panemunių gyventojai laikė populiariausia žuvimi, simbolizuojančią vasaros pabaigą.

Šventės ruoštos vaizdinguose Nemuno slėniuose: Pašvenčio ir Kalkėnų kaimų miškuose, Gelgaudiškyje, Smalininkuose, Plokščiuose ir Viešvilėje, prie Rambyno piliakalnio. Į žiobrių gegužines atplaukdavo daug svečių iš Kauno. XX a. šeštą dešimtmetį žiobrius kepė ir valgė Kuršių Nerijos žvejai Grobšto kalno papėdėje. Žiobrinės švenčiamos du sezonus: pirmasis būna pavasarį iki gegužės 1 d., antrasis vasarinis - prasideda liepos 1 d. ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį sugaunami žiobriai būna jau atsiganę, turi daug ikrų.

Įspūdingai žiobrinės būdavo švenčiamos ir Jurbarke – ten vykdavo žiobrių šventės karnavalas, kuriame dalyvaudavo ne tik miestelėnai, milžiniško dydžio žuvų figūros, bet ir „Žiobrių Karalienės“. Beje, minėtosios „Žiobrių karalienės“ šį vardą gaudavo už tai, kad labai skaniai kepdavo žiobrius. Kalnėnų Žiobrių karalienė“ 1936 metais keptais žiobriais vaišino ir Lietuvos prezidentą A. Smetoną, kuris važiuodamas iš Palangos į Kauną, buvo sustojęs Kalnėnuose.

Žiobrių kepimo gegužinės atgaivintos ir šiandien. Vienintelė tokia šalyje rengiama šventė, su smagiomis atrakcijomis ir 12 valandų trunkančiais „gyvos“ muzikos koncertais poilsiavietėje prie Nemuno, Kriūkų miestelyje sukviečia ne tik Šakių regiono gyventojus, bet ir gausų būrį svečių iš visos Lietuvos. 2005 ir 2006 metais vykusiose šventėse apsilankė po 10 000 žmonių.

Koks žiobrio kepimo ritualas?

Žiobris pasirinktas neatsitiktinai - mat kepant ant iešmo žiobrio mėsa nesusmunka. Žiobrinių šventės „vinis“ - gurmaniškas žuvies kepimo ritualas, palydimas svečių bruzdesio, muzikos ir dainų skambesio, šokių, žaidimų, burtų ir mįslių.

Pradžioje žuvys specialiu būdų išskrodžiamos: prapjovus pagerklį pro priekį išimami viduriai, vėliau žuvys per žiotis perveriamos iki pat uodegos 40-50 cm ilgio karkliniais iešmais. Ant viršaus barstomi prieskoniai ir druska, žuvų šonuose kas 1-2 cm skersai padaromi įpjovimai – „zebro dryžiai“.

Tokie iešmai susmeigiami į žemę 1 m atstumu aplink paruoštą laužą. Laužas ruošiamas tik iš lapuočių medžių malkų. Žiobrių kepimas trunka 3-4 valandas. Vienai žuvies pusei iškepus, apsukama kita, iešmai palaipsniui artinami prie laužo, kol galutinai apskrunda. Tinkamai iškepus žiobrį, pro skersinius plyšius nesiveržia skystis, jo oda sausa. Žalio žiobrio paviršius yra sidabro spalvos, o iškepus jis tampa vaškinis.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. Sveiki,šiandien Dybysoje su draugu gaudėme žiobrius . Laimikis prastas , bet kelis pagavome.Sumaniau paruošimo receptų internete rasti ir sužinojau ko nežinau.: žiobris užauga nuo 1 iki 3 kilogramų .
    Iš to darau išvadą , kad autoraius šaltinis ir konsultantas buvo provesionalus žvejas”mėgėjas” , kuris daug matė,girdėjo ir pagavo .Visiem geros kloties

Rašyti komentarą