BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje? (II)

Romualdas Adomavičius/Lietuvos jūrų muziejus/ Laivybos istorijos skyriaus istorikas

Šioje santraukoje tęsiamas vaistininko iš Klaipėdos K. Mažono pasakojimas apie kelionę jachta Baltijos jūroje. Detaliai aprašomi išplaukimo pro Klaipėdos uosto vartus ypatumai, buriuotojų kasdienybė atviroje jūroje, pareigos ir darbai.

Stiprus rankų paspaudimas, keletas bučkių, ir mes paskirtu laiku išplaukėm. Skarelėmis mostaguoti mažai turim laiko, nes visos keturios rankų poros užimtos darbu: kas vairuoja, kas falas tvarko, kas bakštagus įtempia, bures kelia, šotas pritraukia. Mus lydi uosto valdybos motorinis laivelis su norinčiais mus palydėti už molų iki jūros. Tai jis išdidžiai pralenkia mus, tai koketiškus vingius darydamas, vėl prisiartina prie mūs, lyg norėdamas parodyti „Gulbei“ savo išdidumą, miklumą; pagaliau pasisiūlo pagelbėti išeiti pro molus į atvirą jūrą. Buriuotojų ir „Gulbės“ garbė neleidžia, kad juos kas nors buksyruodamas vilktų, todėl šitas mandagus pasiūlymas su padėka atmetamas. „Gulbė“ lyg ir jėgas ilgajai kelionei taupydama, nors ir visus sparnus — bures išskleidusi, slenka palengva molų link. Koketiška „Banga“ aprimusi plaukia greta mūs. Mūsų juokdarys inžinierius klausia „Bangos“ motoristo, ar jis pilna jėga leidžia savo laivą. Į tą gauna išdidų atsakymą: „I wo“. Inžinierius pastebi, kad ir mes ne pilna jėga plaukiam. Šita pastaba motorinėj sukelia juoką. Kitas „Bangos“ jūros terminų mėgėjas klausia, kokį kursą „Gulbė“ laiko. Į tą gauna lakonišką atsakymą: „Į šiaurės molo — švyturį“. Atsisveikinimui lydintiesiems dar pavyksta paduoti taurelę krupniko, o šia proga, jūrininkų papročiu, išpilama gėrimo taurelė už borto jūrvelniui Neptūnui, kad jis apsvaigęs gulti eitų ir savo žiaurių šposų nekrėstų. Bet štai ir molų vartai. Jaučiamas kiek stipresnis vėjas ir charakteringas prie Klaipėdos molų įėjimo stiprus vandens supimas, čia vadinamas „Duenung“. „Gulbė“ pajunta savo gimtąjį platų vandenį, jos sparnai išsitempia, tvirtai laikosi vandenyje, tuo tarpu „Bangą“ vanduo ima mėtyti, ji smarkiai supasi, ir vairuoti joje darosi sunkiau. Molai jau mūsų užpakaly, esame atviroje jūroj. „Banga“ savo vėliava atsisveikina su „Gulbe“, nes atvira jūra — ne jos gaivalas, ir skubiai grįžta į saugius uosto vandenis. Vėjas nors ir ne stiprus, bet palankus — SW, gi mūsų artimiausia kryptis Bornholmo link yra W. Kaip jau minėjau, esame tik keturi, pasiryžę ne tik visus budėjimus atlikti, bet ir kiekvieną paprasčiausią darbą. Jaučiamės kiek pavargę nuo pasiruošiamojo darbo ant kranto, atlikinėjant įvairius reikalingus ir nereikalingus formalumus. Todėl su džiaugsmu pasineriame maloniame nieko neveikime ir gėrimės mus apsupančia beribe tyla ir toli už neapmatomų vandens plotų nusileidžiančia auksine saule. Prityrusios akys spėja, kad ryt bus graži ir rami diena, kas mums labai svarbu. Šita viltis pakelia nuotaiką ir mūsų jaunieji, Kristupas ir Pričkus (taip vadiname inžinierių) be paliovos krečia įvairius šposus, vartodami kažkokį specialų klaipėdiškių žvejų žargoną, kurs mudu su Jurgiu be paliovos juokina. Jūros gyvenimas sudaro naujus širdingesnius negu sausumoje sportininkų tarpe santykius, dažniausia oficialusis „ponas“ turi užleisti vietą natūralesniam, giminiškam santykiavimui. Čia neslegia dirbtiniai, sąlyginiai etiketai, be kurių sausumoje lyg ir negalima apsieiti, Čia gyvenimo būdas daug įdomesnis, paprastesnis, natūralesnis. Kaip kapitonas ir amžiumi vyriausias, duodamas pavyzdį, pasiūliau vakarienei kavos išvirti. Mano pasiūlymas sutinkamas su džiaugsmu, nes visi jaučiame vilko apetitą. Kava puiki, gardžiuodamiesi geriame ją, juodą, saldžią, užsikąsdami juoda duona, storai aptepta sviestu. Šitokio valgio ir gėrimo, rodos, jūroje nemainytum ant jokių saldumynų. Jūros šaltesnio oro ir fizinio darbo dėka, kai daugiau energijos eikvojama ir kūnas daugiau kalorijų reikalauja, — apetitas darosi nepaprastas, suvalgoma dvigubai tiek, kiek sausumoje; net ir gerai, sočiai pavalgius po dviejų trijų valandų vėl jauti alkį.

Kadangi plaukiame be paliovos dieną ir naktį, tai ir įgula pasidalina į dvi pamainas. Ir ramiai jūrai esant, „Gulbei“ aptarnauti reikia dviejų asmenų: vairininko, kuris turi nuolat sekti kompase laivo kryptį, ir dar vieno, kuris turi bures prižiūrėti: sutraukti vėjui didėjant, plėsti — vėjui silpnėjant, pritraukti ir paleisti šotas, tikrinti laivo padėtį, kad kiekviename akimirksny žinotų, kur laivas yra. Be to, nakties metu, sekti švyturių žiburius, sekti sutinkamų laivų šviesas, kas labai svarbu prasilenkiant, sekti lagą ir atlikti daug kitų smulkių darbelių. Mūsų jaunieji, matyt, gerbdami mudviejų su Jurgiu vyresnį amžių, patys nesiklausdami rengiasi naktiniam budėjimui. Išstato nakčiai privalomas pozicines šviesas, patikrina bures ir kviečia mudu leistis kajutėn poilsio. Metu žvilgsnį į rytus, ton pusėn, kur palikom mūsų Klaipėdą, kur vos bematyti visai silpnutė Klaipėdos Švyturio šviesa su jo charakteringu blykčiojimu. Ir daugiau nieko nematau, tik vienas iš lėto banguojančias vandens mases. Priešakyje, greta gęstančių vakaro gaisų, ryškiai spindi vakarinė žvaigždė — Venera, į kurią kol kas patogiai ir lengvai, nežiūrint į kompasą, galima vairuoti bent porą valandų. Visai gera ir malonu „Gulbės“ kajutėj svetainėj. Čia daug šilčiau negu ant klajos (pas. denio), kur dabar budintieji sėdi apsisupę šiltais kailiniais, pasistatę apykakles, patogiais guminiais batais, nes paprastai jūroje ir vasaros metu naktį esti šalta. Naujai pripildyti akumuliatoriai leidžia trykšti elektros šviesai, tat sėdime kaip „Viktorijos“ viešbutyje. Skubame eit gult, nes reiks anksti atsikelti, pavargusius šposininkus pakeisti. Kad ir nuvargę, miegas akių vis neužmerkia, nors „Gulbė“ taip meiliai liūliuoja, už borto girdėti lyg lopšinė daina, bugbangės, vandens čiurlenimas, lingavimas. Gal nauja, dar neįprasta, nepažįstama aplinkuma, gal mintys apie krante likusius, širdžiai artimus ir brangius asmenis blaško miegą. Nors ir nemiegi, bet jauti, kad ilsies, kad esi toli nuo savo kasdieninių rūpesčių, nervingo, skubančio miesto gyvenimo, politinių aistrų ir rasinių neapykantų, - toliau nuo viso to, kas šių laikų žmogui nervus nemaloniai erzina ir kutena. Viskas pasiliko ten toli krante, lyg tai būtų ne realybė, lyg atsiminimas iš seniai perskaitytos knygos. Čia taip ramu, gera, negirdi tramvajaus dūzgenimo, automobilių nepakenčiamo plerpimo su jų keliamomis dulkėmis ir benzino smarve. Čia dangus ir vanduo, o tarp jų – „Gulbė“ ir su ja, brangiąja, mes keturios laimingos Dievo būtybės. Nuovargis ima viršų ir, lyg mylinčios motutės lopšelyje supamas, užmiegu. Nors jauniems šposininkams ir buvo sakyta mus keturiomis pažadinti, bet jie, matyt, mūsų gailėdamies, nežadino. Šeštą valandą, saulutei aukštai pakilus, gerai išsimiegojęs išėjau ant klajos. Kadangi oras buvo pastovus ir naktis rami, tai Kristupas tuoj po pirmos valandos nuėjęs ilsėtis ir tik vienas Pričkus, kažką niūniuodamas, retkarčiais mesdamas žvilgsnį į kompasą, vairavo. Lagas rodė prabėgtas nuo Klaipėdos molų 60 jūrmylių – plaukėme gerai, net ir žuvėdrų, tų sausumos pranašų, nebebuvo matyti; vadinas, krantas toli. Prasideda atviroj jūroj žavingas, savotiškai įdomus dienos gyvenimas. Saulutei kylant darosi vis šilčiau. Jau nebereikalingos kai kurios kūną varžančios rūbų dalys einam sau kajutėn – daromės gamtos motinos vaikai. Švelnus vėjelis apsupa sūriu jūros dvelkimu. Godžiai ir lengvai alsuoji, pilna krūtine, tyru sveiku jūros oru. [...] Smagu išsitiesti ant atsarginių klajos burių laivo priešakyje, sekti kaip „Gulbė“ savo balta krūtine pjauna jūros bangas, kaip vanduo skiriasi ir verda, lyg putojantis šampanas. Tai nuolatinė jos kova su bangomis ir bangelėmis. Lygioj vietoj, lyg išsibėgėjus, skuba smarkiai pirmyn ir visu smarkumu puola bangą, jai kelią pastojusią; nors banga vienai kitai sekundei ir sulaiko „Gulbės“ smarkumą, bet ji vis tik išeina nugalėtoja.

Nejučiomis pasisavinam skandinavų papročius ir mūsų pietūs supuola su jų iškilmingu „diner“, t. y. apie 7 – 6 valandą. Kyla svarbus klausimas: ką virti pietums? Sumanymų ir pasiūlymų netrūksta, žinome daug gražių valgių vardų, bet neišmanome, kaip juos pagaminti. Jurgis, už mus visus praktiškesnis, pasiūlo bulvienės su žirniais, gerai uždažytais spirgintais bekono lašiniais. Nutariam naudotis savo pačių krašto produktais ir imamės darbo. Kapitonas taip pat padeda – skuta bulves. Patarimų daugybė: vieno teta dėdavusi pipirų, kito motulė naudodavusi svogūnus prie lašinių, trečias šaukia laurų lapų geroką porciją įkrėsti. Jurgis visus ramina, sakydamas, kad ir cinamono ir cukraus nepamiršiąs įdėti. Kiek paerzinęs iš virtuvėlės besiveržiančiais kvepiančiais garais, Jurgis padavė kiekvienam mūsų po „skyvį“ (klaipėdiškai taip vadina lėkšte) gardžios ir maistingos sriubos. Jurgis savo kulinariniais gabumais mus sužavėjo, užtat ėmėme garbinti jį ir berti jam komplimentus kaip iš gausybės rago. Tie gabumai vargšui Jurgiui brangiai atsiėjo, nes, gavęs iš mūsų gerą atestaciją ir šlovingą kulinaro vardą, turėjo likti mūsų nuolatiniu virėju per visą kelionės laiką. Jurgiui virėjo pareigos, matyt, patiko, tik jis įrodinėjo, kad indų plovimas nieko bendro neturįs su kulinarijos menu; šitos pareigos jis kratėsi, net pavartodamas grasinimą, girdi, teks „plum pudding“ valgyti iš vakarykščių neplautų „skyvių“… Nieko nepadarysi, Jurgio triumfuojančios šypsenos lydimi, suspausta širdimi, nepasitenkinimo žodžius murmėdami, mazgojome indus… Kadangi Jurgis atsikratė nemeniškos pareigos indus plauti, tai mes jam užvertėm kitą pareigą, labai menišką, būtent, fotografo. Mes pareikalavome, kad jis įspūdingesnius vaizdus užfiksuotų foto filmoj, koreguotų mūsų išdidžias, „jūrininkiškas“ pozas, nes kam gi nemalonu pamatyti save, bent atvaizde, ir kitiems parodyti jūros vilko, pirato ar Vasko de Gama pozoje: putojančioj jūroj, laive, stipri ranka ant vairo, o akys, išsiilgusios nežinomos žemės, įsmeigtos į horizontą. Tegu, girdi, ainiai žino, kad jų tėvai buvo ne vien kuklūs valdininkai, vaistininkai, bet dalyvavo ir navigacijos žygiuose…

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą