BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip žvejų moterys kepdavo duoną?

Nuotrauka iš www.vmvt.lt

Nuotrauka iš www.vmvt.lt

Šimtmečio pradžioje Lietuvos pajūrio žvejų šeimose vyravo matriarchatas. Moterys tvarkė ūkį, piniginius reikalus, rūpino­si vaikų ir senelių priežiūra, o vyrai dirbo jūroje ir jiems tik laivai bei žūklės priemonės terū­pėjo. Net jūroje sugautos žu­vies pardavimas moterims priklausė. Grįžtančius iš jūros vy­rus moterys visados jau žuvų turguje pasitikdavo ir laimikį perimdavo į savo rankas. Čia pat ir žuvį pardavinėdavo, o gau­tus pinigus į dimliuką kišdavo. Tiesa, nebuvo žvejų moterys „užkietėję nagai“, kai tinklai­čiai įprastiniam išplaukimui paruoš­ti ir likdavo tik nebaigta parduo­ti žuvis, atskaičiuodavo žveji­kės vieną kitą litą savo vyrų pyvai ar brangvynio šimtgramiui išgerti. Ir kaimuose likdavo mo­terys. Žuvis dažniausiai tekdavo parduoti perpardavinėtojoms di­desniais kiekiais. Pirkdavo ir miestiečiai, bet tik svarais. Apie 1933–1934 m. vasaros vidurį uoto svaras tik 25 centus tekainavo. Kai moterys baigdavo prekiauti žuvį, tarsi susitarę šiek tiek įkaušę ir vyrai pasirodydavo. Ir vėl jūron plaukdavo, o mote­rys, apsiprekinusios įvairiais maisto produktais, varydavo sa­vo bėriukus ar sartukus namų link. Kadangi ištisus trečiadie­nius ir šeštadienius moterys pra­leisdavo turguje, tai joms ir virtuvėje mažiau laiko likdavo. Jeigu šeimoje daugiau suaugu­sių nebūdavo, tai motina iš va­karo paruošdavo ką nors vai­kams, kad šie galėtų pavalgyti. Paaugliais dar mažiau rūpintasi – šie jau buvo tikri gamtos vai­kai.

Daugelį maisto produk­tų žvejų moterys pirkdavo turguje arba parduotuvėse, bet duoną stengdavosi kepti namuose. Dažniausiai kepdavo plikytą su kmynais, nes ši ilgiau šviežia iš­silaiko. Užpliko miltus į duonos lovę (geldą), o kai tešla iškyla – minko. Jeigu šeimyna didelė, tai ir duonos lovė didelė. Ir minko ją dviese: viena moteris iš vieno galo, kita iš kito. Kiekviena šei­mininkė saugodavo savo duonos raugą ne duonkubilyje, kaip aukštaičių moterys, o švariame inde. Lovės, skirtos duonos tešlai maišyti, neplaudavo, o tik švariai išgramdžiusios uždeng­davo drobele ir padėdavo ato­kesnėje vietoje. Po kiekvieno duonos kepimo raugas būdavo keičiamas kitu. Žvejų gyvenime duona vaidi­no svarų vaidmenį. Tai buvo vienas iš pagrindinių maistų, ypač pusryčiams. Atsikėlė žve­jys anksti, nusitvėrė papentuką duonos ir traukia žiaumodamas jūros link. Kol jūros krantus pasiekia, – ir pusryčiai pavalgy­ti.

Na, o jei anksčiau atsikeli ir laiko šiek tiek turi, tuomet ant duonos tepi sviestą, paimi dešros, dar kavos puoduką, ir jau aristokratiški pusryčiai, – prisimena Martynas Bastionas.

Parengė Neringa Stančikienė/muziejininkė-edukologė/ Ryšių su visuomene skyrius/ Lietuvos jūrų muziejus

Ištrauka iš Bernardo Aleknavičiaus fotoapybraižos „Žvejų kaimelio kronika“ (Klaipėda, 2010). Leidinį galite įsigyti Lietuvos jūrų muziejuje.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą