BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje? (VI)

Romualdas Adomavičius/ muziejininkas-istorikas/ Laivybos istorijos skyrius/ Lietuvos jūrų muziejus

Klaipėdos jachtklubo jachtos „Gulbė“ įgula, 1932 m. birželį pasiekusi Kopenhagos uostą, išsiruošė į pažintinę ekskursiją. Šioje kelionės iškarpoje aprašoma kaip buriuotojai, Klaipėdos vaistininkas Kęstutis Mažonas, uosto inžinierius Pričkus Buntinas ir broliai bankininkai Kristupas ir Jurgis Plonaičiai, aplankė Lietuvos konsulatą Danijos sostinėje ir legendinę Kronborgo pilį Helsingiore. 

K. Mažonas

K. Mažonas

„Anksti rytą prie „Gulbės“ prisišlieja klubo motorinė valtis ir perduoda laišką – sveikinimą jos sportininkams, čia atvykusiems. Pasiūlo naudotis klubo patalpomis. Pasiūlymą priimam dėkodami. Skubiai pasipuošiam uniforminiais kostiumais ir drožiam pas mūsų generalinį konsulą jo pasveikinti ir gauti nurodymų, kaip tiksliau ir naudingiau praleisti Kopenhagai skirtas 3 dienas. Ūžiame automobiliu, dairomės: atrodo, kad Kopenhaga nuo kitų Europos didmiesčių savo išvaizda mažai kuo skiriasi. Tik gatvės minia rami, ne tokia nervinga, kaip kitur teko pastebėti. Nematyt to tiršto skruzdėlyno, kažkur skubančio, bėgančių žmonių minios, kuri būtina Paryžiui, Berlynui, Romai, Madridui. Skandinavai ramūs, simpatingi ir ne niūrūs žmonės, ne tokie egzaltuoti ir impulsyvūs, kaip pietų kraštų gyventojai, ir ne tokie išdidūs arba niūrūs, kaip kai kurie vaizduojąs sau šiaurės gyventojus… Savo būdu, psichologija danai mums gal kiek daugiau artimesni už kitų tautų žmones. Mus nustebino nepaprasta daugybė visur plevėsuojančių tautinių vėliavų. Kiek vėliau sužinojom, kad tai buvo tautinės vėliavos atsiradimo šventė, švenčiama birželio 15 d. Danų tautinės vėliavos atsiradimo legenda turi santykių su Lietuva, ir mūsų pripuolamas atvykimas tai dienai davė tam tikros reikšmės. Šita legenda štai kokia: bene XVI a. danai kariavę su Rusija ir lemiamas mūšis įvykęs Lietuvos žemėje. Danų aukščiausias vyskupas Absolonas karžygius lydėjo į kovos lauką. Visą kovos laiką iškėlęs laikė rankas į dangų, maldaudamas Viešpatį suteikti danams pergalę. Kadangi arši kova tęsėsi dvi dienas, tai Absolono nuvargusias ištiestas rankas turėjo laikyti du kunigai. Galop Viešpats išklausė jo karštos maldos ir į jo ištiestas rankas įdėjo raudoną su baltu kryžiumi vėliavą, ir danai kovą laimėjo.

Mūsų generalinis konsulas Bjornas Nielsenas sutiko mus labai širdingai ir tuoj ėmė rūpintis mūsų priėmimu. Gerai žinodami, kaip dažnai kai kurie įkyrūs ekskursantai išnaudoja šituos gerai išauklėtus ir nemokančius išsisukinėti žmones, kuriems laikas dažnai labai brangus, - mes maldaujame poną Nielseną dėl mūs negaišti, nes patys pagal jo nurodymus visa galime surasti, juo labiau, kad mūsų tarpe buvo vienas, kuris danų sostine kiek pažįsta ir net draugų turi. Čia mus supažindina su panele Geisler, labai simpatinga konsulo sekretore, kuri mus pasveikina lietuvišku labas, bet daugiau kalbėti atsisako, sakydama, kad tai padarysianti grįžusi iš Palangos, kur ji rengiasi vasaroti ir kalbos pramokti. Mūsų apsilankymą panelė Geisler išnaudoja tam, kad išverstume jai vienos lietuvės, gyvenančios Danijoj, moterėlės laišką, rašytą lietuviškai. Pagal profesiją esu iššifravęs tūkstančius įvairiausių neaiškių receptų, bet šitas laiškas buvo sunkiausia perskaityti. Kviečiu pagalbon inžinierių. Šis atidžiai peržiūrėjęs sako, kad tie hieroglifai nepanašūs nė į vieną motoro dalį… Bankininkai visai atsisako spėlioti, aiškindamiesi papratę ryškius raštus skaityti. Matau malonios sekretorės akyse didelį abejojimą dėl mūsų lietuviškumo. Pagaliau, sukaupiu visas jėgas ir iš visų tų kricelių sudarau kelis sakinius, kurių prasmę pasakau panelei Geisler. Lengvai atsidusau, kai sekretorė pasakė, kad laiško turinys atitinka konsulato bylos davinius.

Tuo tarpu Kristupas telefonu susikalbėjo su savo bičiuliu danų jūrų skautų vadu Fritschu, kuris netrukus atvyko paimti mūsų savo globon. Fritschas pareiškė vešiąs mus per vadinamą danų Šveicariją, Zundo pakraščiais į Helsingerį (dan. Helsigør) ir Kronborgą (tvirtovė prie Zundo sąsiaurio).[...] Pervažiavus daugybę gatvių, vis rodėsi tebesame mieste, o iš tikrųjų tai buvo Kopenhagos priemiestis, kuris nuo centro tiek tesiskiria, kad daugiau medžių ir kitokių žalumynų. Plentas, kaip ir centro gatvės, asfaltuotas, švarus lyg parketas, jokių dulkių, duobučių. Bet kas iš tokių plentų, pavyzdžiui kaip Klaipėdos krašte, beliktų, jeigu jais važinėtų tiek automobilių kaip Danijoj. Auto čia labai populiarus, gal būt, dėl to, kad „Fordas“ turi įrengęs didelį montavimo fabriką. Nors automobilių labai daug, tačiau jie kelia daug mažesnį aliarmą, negu palyginti mažutis skaičius automobilių Kaune arba Klaipėdoje. Signalai čia duslūs, trumpi, duodami tik tais atvejais, kai būtinai reikia. Didžiausias Danijos automobilių priešas – dviračiai, kurie visame krašte nepaprastai plačiai vartojami. Pilnos gatvės, plentai, lyg skėrių pulkai. Visur jais naudojamasi: važiuoja į įstaigą, į maudykles. Grioviais pristatyta jų daugybės, krūvomis. Kokia čia šienapjūtė būtų Klaipėdos dviračių vagiliams, apie kuriuos kasdien rašoma Klaipėdos spaudos kronikoj.

Nuo Kopenhagos iki Helsingerio 42 km. Kiek kalnuotas plentas visą laiką vingiuoja Zundo pakraščiais. Prie vandens įrengtos maudyklės su pliažais; kai kurie jų dirbtiniai. Panašūs jie į tirštą skruzdėlyną pusnuogių žmonių. Vieni jų atvažiuoja dviračiais, trusikais apsivilkę, kiti apsigyvena atsineštose pastatytose palapinėse; ant kai kurių plevėsuoja tautinė vėliava. Daugelis danų džiaugtųsi, jei galėtų maudytis mūsų jūroj ir kaitintis mūsų nepalyginamai gražiuose pliažuose – Palangos, Klaipėdos… Iš vienos ir kitos plento pusės eilės kopenhagiečių vilų. [...] Vingiuodami plentu ir klausydami mūsų Cicerono įdomių pasakojimų ir paaiškinimų, visai ir nepastebėjome kaip atsidūrėme Helsingere. Šitas miestas, turįs 17.000 gyventojų, išskyrus laivų statybos įmonę, nieku ypatingu nepasižymi. Daug įdomesnė Kronborgo pilis, stovinti rytinėje miesto dalyje, prie pat Ere Zundo. Zundas šitoje vietoje siauresnis, nes iki švedų Helsingborgo jo plotis siekia tik 4,5 km. Statyta šita pilis 1574–1585 metais; kaip tvirtovė apjuosta supiltais volais ir giliais grioviais, pripildytais vandens. Voluose, kaip paprastai tokiose pilyse, įrengti kazematai. Pagal Šekspyro „Hamletą“ šitoj viloj dėjęsi legendiniai įvykiai, susiję su danų princo Hamleto vardu. Manoma, kad princas Hamletas yra palaidotas gretimame kurortiniame miestely, Marienlyste, kur parke ir šiandien tebestovi jo garbei pastatytas paminklas – statula. Šiandien toje pily įtaisytas tautos muziejus, o kiti jai priklausantieji trobesiai bei kazematai paversti puskarininkių mokykla. Viename kazematų pastatyta stovyla, vaizduojanti danų tautos herojų ir patroną Holger Danske (past. Danas Holjė), kuris labai panašus į mūsų vaizduojamą Kęstutį.

Hamleto pilis

Hamleto pilis

Danijos aukštai kultūrai iškilti padėjo jos geografinė padėtis. Kaip jau aukščiau minėjau, čia eina ir dabar, o iki Kylio perkaso padarymo – išimtinai visi laivai, plaukią į Baltijos jūrą ir atgal. Visi tie laivai užsuka į Danijos uostus. O dar ne taip seniai visi laivai, plaukiantieji Ere Zundu, turėdavo mokėti tam tikrą duoklę – atributą“.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą