BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje? (IV)

Romualdas Adomavičius/ Istorikas/ Lietuvos jūrų muziejus

Trečioji plaukimo para Klaipėdos jachtklubo jachtos „Gulbė“ įgulai (kapitonas K. Mažonas, P. Buntinas, K. ir J. Plonaičiai) padovanojo daug įspūdžių. Visų pirmą, vienas jų susižeidė betvarkydamas variklį, kai naktį vėjas nurimsta ir toliau tenka plaukti nuleidus bures. Aprašoma kelionė link pirmojo sustojimo uosto – Kopenhagos. Jachta įplaukia į Kategato sąsiaurį, kuris jungia Baltijos ir Šiaurės jūras. Dalijamasi vidurvasario karščio jūroje potyriu ir poveikiu odai. Galiausiai, sutinkami garlaiviai, keltai, laivai-švyturiai, kurių įgulos sveikinasi su jachta iš Lietuvos ir stebisi retai jūroje matoma trispalve.

Daugumas mus pralenkiančių laivų, einančių į Zundą, prikrauti miško apdirbtos medžiagos: rąstų, lentų… Matyt, tai svarbiausia rytų ir šiaurės rytų Europos eksporto medžiaga. Spėjom, kad vienas kitas tų laivų veža ir mūsų Lietuvos mišką, apdorotą Klaipėdos lentpjūvėse.

Nustatytu laiku einu poilsio ir tikiuos, kadangi oras šiltesnis, gerai miegoti. Staiga per miegą girdžiu kokį bruzdėjimą. Pabundu, žiūriu į laikrodį – 2 valanda, Jaučiu, kad laivas stovi vietoje nejudėdamas. Klausiu, kas atsitiko? Jurgis sako, kad Pričkus susižeidė, bandydamas motorą užvesti. Kadangi be kapitono einu pareigas ir įgulos gydytojo, tai skubu pas sužeistąjį su medicinos pagalba. Mūsų šposininkas nesiduoda gydomas, bet šaukia: „Palauk, tuoj paleisiu motorą“. Ir iš tikrųjų jam pavyko motorą paleisti ir laivas pasileido plaukti. Bet Pričkus ne juokais sužeistas: kajutės grindys ir klaja (past. denis) suteptos krauju; vadinamos poclovės gabalai drybso kraujuoti. Kantrus ir atkaklus sutvėrimas tas šposininkas: nežadina manęs, bet, nors ir praskelta galva, stengiasi pirma atlikti pareigą – paleisti motorą. Sužeistąjį nutempiu kajutėn, apžiūriu: pakaušis nieko sau praskeltas, rimtai, ne juokais. Nuplaunu sukruvintą galvą ir pagal visas desmurgijos taisykles, kiek jas žinau, aptvarstau ir paguldau į savo vietą; sužeistasis nebesipriešina, kaip pirma motorą užvesdamas, bet pabalo, apsvaigo. Šį rytą mudu su Jurgiu išeinam budėti kiek anksčiau. Su įdomumu sekame tolumoj Švedijos pakraščius, kuriuos dabar praplaukiame; jie vietomis lyg ir atsitolina, kaip Izastatas (past. Ystad), kiti artėja, kaip Trelleborgas, mūsų dėmesį patraukdami. Švedijos vakarų, o ypač rytų pakraščiams charakteringų šcherų čia nėra. Bet krantas vis tik nepanašus į mūsų pakraščius, kopas su pliažais. Krantai, nors ir neaukšti, bet kiek uoloti. Toliau matyti gražiai sutvarkyti laukai, žaliuoją žiemkenčiais ir vasarojum. Aukštesnėse vietose – miškai. Prieš 12 val. pasiekiame Trelleborgą. Tai toliausia į pietus esąs Švedijos miestas. Gyventojų turi tik apie 12 000, bet dėl gražios ir solidžios statybos, įmonių (malūnai, cukraus ir guminių išdirbinių fabrikai), iš jūros atrodo kaip didelis miestas. Tarp Trelleborgo ir Zasnico (Riugeno saloj) kursuoja laivas keltuvas, kuris keleivius perkelia su visais vagonais. Riugeno sala sujungta su Vokietija didžiuliu pylimu, kuriuo traukinys rieda. Kaip tik pastebime tokį laivą keltuvą išeinantį iš uosto. Skubam šį mūsų laikų technikos banginį pagauti ant foto plokštelės. Banginis milžinas, praryja daugelį šimtų kad ir ne biblinių Jonų. Nors stengiamės, darydami vingį, užeiti jam kelią, kad arti prieitume, bet vėjas silpnas, ir mūsų pastangos nueina niekais: plokštelėj vėliau pamatėm tik neaiškų tamsų tašką…

Nors tik trečia para esame jūroje, bet saulė, vėjas ir nepaprastas mirgantis vandens spindėjimas padarė tai, kad mes daugiau panašūs į indijonų giminės Siu atstovus, negu į iš arijų kilusius šviesiaplaukius, blondinus lietuvius. Negelbsti mums nei moderniška kosmetika – riebalai, kremai, gal tik tiek, kad oda darosi minkštesnė, mažiau plaišioja ir ne taip skauda. Trelleborgas pasiliko toli užpakaly, vos bematyt fabrikų kaminai. Štai pastebime kitą mūsų krypties gairę, būtent, Falsterbö laivą-švyturį. Nuo šito laivo-švyturio turėsime mūsų kryptį griežtai pakreipti į šiaure, kur turime pasiekti Kopenhagą. Nereikėjo ilgai dairytis, kaip prieš mus pasirodė laivo stiebai, o tarp jų ant žemesnio stiebo pritaisytas žibintuvas. Nuo šito švyturio iki Kopenhagos tik 30 jūrmylių. Nudžiugę, kad dar šiandien pasieksime kelionės pirmąjį etapą, darome mažą vingi aplink laivą-švyturį, kad jį nufotografuotume. Švyturio sargas švedas sveikinamai mostaguoja ranka. Nuo čia prasideda tas didysis jūros kelias per Zundą ir Kategatą Šiaurės jūros link. Laivai didi ir maži, buriniai, gariniai ir motoriniai, vienas kitą pralenkdami, skuba savo tikslo link. Mūsų „Gulbės“ vėliavos spalvos daugelį jų intriguoja, nes čia mes dar visai nematyti paukščiai. Matome, kaip laivų įgulos nariai rodo į mūsų vėliavą, turbūt ginčijasi, kam ji gali priklausyti, iš kokio krašto, kokią tautą reprezentuoja. Bet visi, ar tai rankomis mostaguodami, ar vėliavas nuleisdami, prielankiai mus sveikino. Savotiškai atrodė mūsų Pričkus prie vairo: galva aptvarstyta, dantyse milžiniška pypkė. Praplaukiančios baržos jūrininkai, matyt, palaikė Pričkų nenuorama mušeika, nes juokdamies ženklais rodė, kad, girdi, brolau, kliuvo tau matrosų karčiamoj; esi jūrininkų temperamento ir svaigulio auka. Šitas faktas ir mus prajuokino.

Kompasą sekti dabar nėra jokio reikalo, nes čia tokia daugybė ženklų ir gairių, kad plaukiame lyg vieškeliu. Kristupas, kuriam šis kelias nebe naujiena, pranašauja, kad netrukus pamatysime danų sostinės bokštus.

Kadangi oras buvo skaidrus ir tik kokia 12 jūrmylių nuo kranto, pradėjome stebėti pasirodančius Kopenhagos bažnyčių bokštus ir fabrikų kaminus, kurie, mums prie kranto artinantis, vis aiškiau ir aiškiau buvo matyti. Valio! Pirmas kelionės etapas beveik pasiektas. Iš dešinės pusės matome švedų Malmo (past. Malmės) bokštus ir fabrikų kaminus.

Nuorodos:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=107811&biRecordId=11464

http://en.wikipedia.org/wiki/Trelleborg

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą