BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje? (III)

Romualdas Adomavičius/ istorikas/ Laivybos istorijos sk/ Lietuvos jūrų muziejus

Vaizdingai aprašoma antra kelionės Baltijos jūra diena. Autentiški buriuotojų iš Klaipėdos aplinkos, kuri juos supa jūroje, vertinimai. Ką jie įžiūri pro šalį plaukiančiuose garlaiviuose, žuvėdrų pasirodyme ar žvejų kuterių draugijoje. Plaukimo pro Bornholmo salą aprašymas primena buvusiems malonias akimirkas, o nebuvusiems sukelia dar didesnį norą ją aplankyti. Žinoma, su burine jachta ir gera kompanija. Malonaus skaitymo.

Pirmos dienos kelionės įspūdžių nuvarginti, naktį miegame jau daug geriau, negu savo įprastoj lovoj Klaipėdoj. Kadangi mano ir Jurgio darbo diena prasidėdavo 5 valandą ryto, tai per ilgai miegoti netekdavo. Bet ir šis ne per ilgas miegas sukaupdavo užtektinai energijos, kad visą dieną galėtume dirbti ir džiaugtis įspūdžiais. Jau nuo pat ryto intrigavo mus mintis, kaip išeisime į Bornholmo salą, ar teisingą kryptį laikome, ar tiksliai vairuojame, ar ne perdaug nukrypome į šiaurę. Vidurdieniui artėjant mūsų akys instinktyviai krypsta vakarų link. Toli priešaky pasirodo greit artėjantis garlaivis, kuris netrukus praplaukia pro mus priešinga kryptim; tai buvo prekybinis estas. Šis faktas mus ramina, nes sužinome, kad esame jūros vieškely, taigi teisingai vairuojam. Per kiek laiko pamatėm būrį žuvėdrų, nardančių saulės spinduliuose. Supratom, kad žemė arti, nes toli jūroj jas galima sutikti melancholingomis vienėtomis arba sentimentalėmis porelėmis. Greit saulės apšviestoje, mirgančioje vandens erdvėje pastebėjome žvejų laivuką – kuterį, per trumpą laiką priskaitėme jų daugiau kaip tuziną. Tai reiškia, kad esame nežinomos, o dėl to ir pasakingos Danijos vandenyse. Nors pagal mūsų lago iki Bornholmo salos yra dar 40 ar 50 jūrmylių, bet drąsūs danų žvejai, silkių gaudytojai, pasiekia šias vietas. Jie žvejoti plaukia toli nuo savo stovėjimo bazių, žymiai toliau už mūsų klaipėdiškius žvejus, nes turi stiprius, galingus motorais aprūpintus kuterius. Charakteringas šitų žvejų valčių bukas, nepaprastai storas ir trumpas stiebas. Visai tokie pat kuteriai vartojami ir Švedijos žvejų. Matyti, vandenys čia ne tiek ramūs kaip mūsų pakraščiuose. Sutinkami žvejai atidžiai stebi mūsų vėliavą, štandarą (past. šalies vėliava) ir ima, rankomis mostaguodami, mus sveikinti. Abejoju, kad jiems būtų pažįstama ant mūsų stiebo plevėsuojanti vėliava, bet nežinojimas sukelia smalsumą buriuotojams iš nežinomo krašto, iš toli. Todėl galėjo spręsti, kad mes rimti sportininkai. Kaip teko įsitikinti, skandinavai puikiai moka vertinti ir gerbti tą aplinkybę. Jūreivių tarpe visai kitokie santykiai, nepanašūs į tuos, kuriuos pratę matyti sausumoje. Gal tai priklauso nuo tos aplinkybės, kad jūrininkas kiekvienu momentu yra tam tikrame permanentiniame, didesniame ar mažesniame, gyvybės pavojuje, todėl jis yra pasiruošęs kiekvienu momentu teikti pagalbą savo artimui arba tokią pagalbą iš artimo priimti. Gal būt, koks intuityvus jausmas juos riša, kad jie, vienas kitą sutikę, taip širdingai sveikinasi.

Apie ketvirtą valandą iš bakbordo (past. kairiojo borto) pusės priešakyje horizonte pastebime formingesnę negu matomas vanduo juostą, panašią į bekylantį rūką arba debesis; bet žiūronas tikina, kad tai žemė – krantas. Tai – Bornholmo sala. Vadinasi, ištisas dvi paras teisingai vairavome ir krypties nepametėm. šita aplinkybė mus nudžiugino ir patenkino mūsų, jaunų jūreivių, ambiciją. Iš štirbordo (past. dešiniojo borto) pusės šiaurėje matėme daugybę juodų debesėlių dūmų: tai buvo iš šiaurės einantieji Zundo link Švedijos, Suomijos ir Rusijos garlaiviai. Kadangi šios salos aplankymas mūsų programoje buvo pažymėtas tik grįžtant, tai krypties nekeisdami slinkome toliau ir saulei leidžiantis praplaukėme Bornholmą 4-5 jūrmylių atstume. Nusileidžiančios saulės spinduliuose nepaprastai gražios, netgi žavėtinos, atrodė pakraščio uolos ir jų aukščiausioj vietoj baltas švyturys. Už pakraščio uolų buvo matyti lyg žaliuojantis miškas. Visas salos krantas nuklotas kaimais ir miesčiukais – tai vis vasarvietės su savotiška gražia namų ir vilų statyba. Baltijos jūra nuo Klaipėdos išilgai perplaukta pačiu viduriu; rytoj teks plaukti jau Švedijos pakraščiais. Jau ir temsta; vėjas silpnutis: „Gulbė“ slenka pamažu, lyg džiaugdamos nusipelnytu poilsiu po rimto žygio. Iš bootsmano kajutės žybsi vis mažėjanti salos šiaurinio rago švyturio šviesa; aplink raminanti tyla, ir tik retkarčiais pasigirsta laukinių ančių plerpimas. Dar nespėjo pranykti mūsų užpakaly Bornholmo švyturio šviesa, kai pastebėjome kitą švyturį priešakyje – Švedijos pakraštyje, šitas dvi broliškas Skandinavijos valstybes – Daniją ir Švediją – skiria tai platesni tai siauresni Baltijos, Zundo ir Kategato vandenų plotai. Plaukdamas šių vandenų viduriu, matai jei ne abiejų minėtų valstybių krantus, tai nakčia būtinai matysi jų pakraščių švyturius. Už Bornholmo, toliau, Zundo link, prasideda didelis laivų kelias, o todėl ir didelis laivų judėjimas, nes visų Baltijos valstybių laivai, einantieji Šiaurės arba Vokiečių jūron ir atgal, kurie vengia plaukti Kylio kanalu, eina šituo keliu. Čia tenka akyliau laikytis prasilenkimo taisyklių, nors didesnieji laivai šitų taisyklių ne visada laikosi, jeigu turi reikalo su tokiais liliputais, kaip mes. Tokiais atvejais verčiau nepasitikėti savo palankia padėčia, bet geriau sprukti į šalį arba daryti didesnį vingį. Kai milžinas sutriuškins, bus vėlu įrodinėti, kad jachta laikėsi visų taisyklių. Ir čia tenka silpnesniam nusilenkti stipresniam…

(K. Mažonas)

Plačiau apie Bornholmo salą: http://en.wikipedia.org/wiki/Bornholm

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą