BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jachtos „Gulbė“ kelionė arba kam skandintis jūroje?

Parengė Romualdas Adomavičius/ Lietuvos jūrų muziejaus istorikas

Rubrikoje bus pristatomas Klaipėdos vaistininko K. Mažono kelionės jachta „Gulbė“ į Daniją ir Švediją vaizdingas aprašymas. Ji vyko 1932 m. vasarą. Pasakojime atsispindi tarpukario Lietuvos buriuotojų patyrimas ir siekiai, aplinkinių požiūris ir noras pažintį kitus kraštus iš jūros pusės. Malonaus skaitymo!

Nuotrauka iš LJM fondų

Girdėjau, tamsta į Kopenhagą savo „Gulbe“ rengiesi plaukti. Tiesa? – paklausė mane vienas geras pažįstamas, susitikės gatvėje.

—  Taip, rengiuosi, ir net dar toliau, būtent, iki Skagerako į švedų Geteborgą. O kas tokio?

—  Na, ar nepaprasčiau būtų tiesiog nuo Biržos tilto į Dangę šokti ir čia pat nusiskandinti, kam dar save bereikalingai menkėms į jūrą vežti?

Šitaip žiūrėjo ne vien tik mano bičiulis, bet ir daugelis kitų, mažai nusimanančių apie buriavimo sportą ir burinę jachtą. Visai nenuostabu, kad taip manoma, nes šitas sportas mūsų visuomenei dar mažai žinomas, neįprastas ir į jį dar daugumas žiūri, kaip į suaugusių vaikų žaidimą. Su kitomis sporto šakomis, praktikuojančiomis sausumoje, mūsų visuomenė jau apsiprato ir jau teigiamai vertina. Jūros sportas mums dar visai naujas, sakyčiau – nežinomas. O tuo tarpu, turėdami išėjimą į jūrą, būdami, taip sakant, pajūrio gyventojai privalėtume į šitą sporto šaką kur kas daugiau dėmesio kreipti, daugiau pastangų dėti, kad šitą sportą iškeltume ir ištobulintume, kaip tai daroma visų be išimties pajūrio valstybių. Šitos rūšies sportas turi tą, kitas sporto rūšis pranokstančią, teigiamą ypatybę, kad be uždavinio auklėti sveiką kūną, dar ugdo drąsą, sumanumą pavojuje, moko pamėgti jūrą ir jūrininkyste, auklėja ir ruošia prityrusių jūrininkų kadrą ateičiai, ir šito sporto ugdyme glūdi mūsų tautos ambicija.

Apsigyvenęs prie mūsų gražių Kuršių marių ir Baltijos vandenų, ryžausi, kiek leido mano kuklios išgalės, duoti mažą pavyzdį, kad ne dievai puodus lipdo, o turint noro ir geros valios, tą spragą galima būtų užlopyti ir per trumpą laiką galėtume kitiems prilygti, jeigu tuo reikalu valstybė ir visuomenė kiek daugiau domėtųsi. Išbandęs praėjusią vasarą savo „Gulbės“ visas gerąsias ypatybes kelionėje į Pabaltijo valstybes, nuo Klaipėdos iki Helsinkio ir atgal, apsukdamas (aukštąjį) Zundą iš abiejų pusių, pergyvenęs audrą prie Ventspilės, kur „Gulbės“ sparnai buvo stiprokai apdraskyti, įsitikinau, kad „Gulbė“ gerose sumaniose rankose ir pikčiausiose jūros bangose savęs ir jos įgulos nepražudys, - nutariau šiais metais (past. 1932 m.) suruošti didesnę jūros kelionę negu praėjusią vasarą, tik jau kita kryptim, būtent, vakarų link, perplaukdamas Baltiją išilgai. Viliojančiai masino šitokia kelionė, kur galima pasilsėti, malonumą ir naudingumą drauge sujungti. Nuvargintiems miesto gyvenimo ir darbo nervams geriausias vaistas – sveikas, tyras jūros oras, fizinis darbas ir paprastas maistas. Šitą kelionę keliauti ragino mane ir noras parodyti mūsų klubo standartą ir mūsų „Samogitijos“ (past. buriuotojų klubo „Žemaitija“ vėliavėlę) spalvas Baltijos jūroje, įrodyti skeptikams, kad lietuviai, turėdami norą ir palankias aplinkybes, gali tapti neblogesni jūrininkai už kitas Pabaltijo tautas. Be to, naudinga pamatyti, kaip gyvena mūsų kaimynai Baltijos papelky, ko galima iš jų pasimokyti.

Prieš vaizduodamas mūsų kelionę norėčiau skaitytoją trumpais bruožais supažindinti su savo „Gulbe“, arba, kaip aš ją vadinu, „Gulbele baltąja“. Ji dar gana jauna — jai 16 metų. 5,790 t., 16 m3 tūrio, klajos ilgis 10,6 m., klajos plotis 2,5 m. Burių plotis 70 m2, išskleidžiamos ant dviejų stiebų. Priklauso vadinamam šerų kreiserio tipui. Takelažas kečo. Turi kajutę, svetainę, virtuvėlę, bocmano kajutę, įvairių sandėliukų, elektros šviesą, radijo ir daug kitų smulkių patogumų. Burių išbalansavimui turi švininį 2500 kg. svorio kilį. Be to turi dar atsarginį 7 jėgų motorą. Žodžiu, solidi ir graži mano „Gulbė“. Ja pilnai pasitikiu ne tik Baltijos jūroj, bet pasitikėčiau ir Atlante, jeigu tik laikas ir aplinkybės leistų. Svarbu pasirinkti tinkamą ir ištikimą įgulą, svarbiausia, nebailių ir jūrą mėgstančių žmonių. Kartą bekalbant apie Lietuvos prekybinį laivyną, vienas gerai pažįstamas vokietis juokais išsitarė, kad lietuviai, girdi, turbūt, bijosi vandens… Jeigu pamanai apie mūsų prekybinio laivyno steigimą bei plėtojimą, tai atrodo, kad tas pasakymas turi pagrindo… Bet ne mano rašinio tikslas nagrinėti mūsų prekybinio laivyno nesiplėtojimo priežastis. Aš tik pabrėžiu, kad lietuviai vandens nebijo; minėtas mano pažįstamo vokiečio išsitarimas šiuo atveju neturi pagrindo. Ypač klaipėdiškių lietuvių tarpe, nuo mažens gyvenančių Kuršių pamarėse, Baltijos pakraščiuose, yra didelių vandens mėgėjų, gerų žvejų, — taigi ir vandens sporto mėgėjų. Jų tarpe lengva rasti drąsių, sumanių žmonių.

Nutarėm plaukti keturiese: aš, inžinierius Buntinas ir du broliai banko tarnautojai Plonaičiai: Jurgis ir Kristupas. Kad neapsisunkintume juodu darbu ir kad būtų kas maistą pagamina, buvom sutarę paimti bocmaną. Bet prieš išplaukiant pastarasis susirgo ir plaukti nebegalėjo. Nenorėdami toliau atidėti kelionės, išplaukėm be bocmano ir visus darbus atlikom patys, Šito neteko gailėtis, nes kaip tik paprastas darbas ir kitokios smulkios pareigos paįvairino mūsų kelionę. Ilgesnei navigacijai pasiruošti reikia nemaža triūso ir darbo, reikia numatyti visus netikėtus galimumus, svarbiausia, rūpestingai ir tiksliai jachtą patikrinti, ar nėra kokių nors defektų, nes jūroje laivą, beveik kaip lėktuvą ore, ne laikas taisyti ir šalinti trūkumus; kai kada ir smulkmenos esti liūdnų pasėkų priežastimi. Teko ir patiems reikalingais daiktais apsirūpinti ir susitvarkyti, kad svečiuose tinkamai pasirodytume. Tai ne auto, kur tanką benzino ir aliejaus pripylęs, padangas pripūtęs ir litų kišenėje turėdamas, gali važiuoti kur nori.

Barometras rodo pastovumą, meteorologinė stotis tikina, kad oras bent kelias dienas bus geras. Visas pastarąsias dienas vėjas, pūtęs iš W, t. y. priešingas mūsų numatytam kursui (krypčiai) – pasuko į SW, tapdamas palankus mūsų kelionei. Iš mūsų pažįstamų sužinoję, jog mes, priešingai lietuviškai tradicijai vėlintis, nutarėm punktualiai išplaukti birželio mėnesio 11 dieną 18 valandą, prie kranto susirinko nemažas būrelis žmonių dar gerokai prieš 18 valandą, kurie, kartu su paliekamais Klaipėdoj namiškiais, norėjo mums palinkėti gero vėjo ir kloties. Kai kurie skeptikai ir vandens baime sergantieji linguodami galvas kalbėjo, girdi, ar galima su tokiu riešuto kevalu leistis į tokį tolį.

Tekstas iš: „Gulbe“ į Daniją ir Švediją. Fiziškas auklėjimas, 1933, Nr. 1–2, p. 79–115.

Nuorodos:

http://lt.wikipedia.org/wiki/Gulb%C4%97_%28jachta%29

http://www.muziejus.lt/parodos/lietuva_po_buremis/lietuvapob.html

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą