BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atėję iš jūros (9)

Dainius Elertas/ istorikas/ Laivybos istorijos skyrius/ Lietuvos jūrų muziejus

Yra vietų į kurias galima patekti tik jūra arba oru. Oro kelionės tapo galimos ne taip seniai. Vien vandeniu apribotas susiekimas su išoriniu pasauliu veikė gyvenseną bei vaizduotę. Keltų oikumenos pakraštyje stūksanti Airija buvo apgyvendinta skirtingu laiku iš kontinento ir Didžiosios Britanijos  atplaukusių žmonių. Atmintis apie šiuos persikėlimus atsispindi anksti ankstyvuose viduramžiuose užrašytuose airių mituose. Jose atvykėliai turi ginklu įrodyti savo valią apsigyventi saloje. Airiškame legendinių pasakojimų sąvade „Jaučio iš Kualngės pagrobime“ variante pasakojama apie mūšį prie Maige Tuired, kuriame susirėmė ateiviai iš jūros susirėmė su vietiniais:

Žemės šiaurės salose gyveno Deivės Danann Gentys ir ten sėmėsi išminties, magijos, druidų žinojimo, kerų bei kitų paslapčių, kol savo menu neaplenkė visų šio pasaulio žmonių. [...] Atplaukė Deivės Gentys daugybėje laivų, kad jėga atimti Airiją iš Fir Bolg. Jos sudegino savo laivus vos tik šie prilietė žemę prie Kork Belgatan, dabar vadinamu Konnemara, kad savo valia nepasitrauktų į juos. Ugnyje ir dūmuose kilusiuose iš jų laivų skendo aplinkinės žemės bei dangus. Nuo to laiko ir buvo manoma, kad Deivės Gentys pasirodė dūmų debesimis. Pirmame mūšyje prie Mag Tuired susikovė jos su Fir Bolg ir privertė juos bėgti, ir nukovė šimtą tūkstančių karių kartu su karaliumi Eohayd sūnumi Erk‘o.“

Kovos nuožmumas buvo nulemtas, nes atsitraukti buvo įmanoma tik į jūrą. Deivės Dannu Gentys tokios galimybės atsisakė savo noru ir sudegino laivus. Beliko tik kovoje laimėti arba žūti nustumtiems atgal į jūros bangas. Besiginantys Fir Bolg žmonės buvo atvykėlių giminaičiai, kurie neketino užleisti salos. Jiems pralaimėjimas reiškė žūtį arba tremtį. Ankštoje saloje trūko dirbamos žemės, pievų ir jų teikiamų gėrybių. Airijoje kaip ir Gotlande galėjo išgyventi tik apibrėžtas gyventojų skaičius. Spaudžiami ateivių iš jūros vietiniai Prūsijos ar Laurentumo gyventojai traukėsi tolyn nuo pajūrio. Tiuringai leido saksams gyventi pakrantėje. Sambijos bei Apeninų pusiasaliuose, Tiūringijoje atėjūnai ir vietiniai susigyveno. Tik nepriteklių spaudžiami saksai rado būdą įteisinti visų pajūrio tiuringų žemių užvaldymui. Šiandien  Deivės Danann Genčių atkaklumą bei pasiryžimą įsitvirtinti Airijoje demonstruoja kiti ateiviai iš jūros – Palemono palikuonys lietuviai…

Paaiškinimai:

Žemės šiaurės salos airių tradicijoje tolimoje šiaurėje esančiose salose lokalizuodamas Anapusinis pasaulis.

Deivės Danu Gentys, air. Tuatha De Danann keltų mitologijoje pagrindinių didžiųjų dievų grupė su Ogmu, Lugu, Nuadu bei jų palyda. Vėlesnėje tradicijoje taip vadinti priešpaskutinė Airiją užkariavusių persikėlėlių banga.

Fir Bolg verčiama iš senosios keltų „pasiutėliai“, „pasipūtėliai“. Ši giminiška Deivės Dannu Genčiai dievybių ir pusdievių grupė atsikėlusi į Airiją seniau. Kadaise jie bendrai kovojo su priešais. Todėl Deivės Danannu Gentys pareikalavo iš Fir Bolg žmonių atlygio – pusės užkariautos valdos Airijoje. Šiems atsisakius tai suteikti ir įvyko Deivės Danų Genčių įsiveržimas bei aprašytas mūšis prie Maige Tuired.

Šaltiniai:

Похищение быка из Куальнге, Москва,1985

Kualngės galvijų pagrobimas. Keltų legendos, Vilnius, 2007 (lietuviškam vertimui buvo pasinaudota kūrinio XII a. Linsterio knygos redakcija, kurioje cituojamo fragmento nėra)

Vandenų apsuptos salos kartais tapdavo vieninteliu pajūrio gyventojams prieglobsčiu įsiveržus priešams. Jūra nubrėždavo ribą tarp prarastos įtakos ir naujų galimybių. Tapę saliečiais pakrantės žmonės nukreipdavo savo žvilgsnį į bekraščius vandenis. Silpnojo išsigelbėjimas virsdavo jo galia. Tai liudija iki 1797 m. spalio 17 gyvavusios Venecijos valstybės istorija. 995 – 1018 m. aktyviai dalyvavęs diplomatinėje veikloje Venecijos dožo Petro Orseolo kapelionas Jonas Diakonas (Iohannis Diaconi) paliko veikalą „Istoria Veneticorum“, kuriame pasakojo apie įvykius iki 1008 m. kaip šio miesto – valstybės pilietis. Jame Venecijos miesto įkūrimas siejamas su Venetios gyventojų išsigelbėjimu nuo išorės priešų. Pateikiame laisvą šio epizodo vertimą:

„[...] Taigi, kada nuo Viešpaties įsikūnijimo prabėgo 540 metų langobardai įsiveržė į laikoma pirmąja Italijos provinciją – Venetią. Jie kaudamiesi užėmė Vikentią, Veroną bei likusius miestus be Patavos ir Monte Kaliko. O taip pat, Opitergijų, Mantują ir Altiną. Nenorinčios langobardų viešpatavimui nusilėkti tautos veržėsi į artimiausias salas. Atatinkamai, salas jie praminė Venetia vardu, iš kur buvo kilę. Be to jie patys iki dabar čia gyvendami vadina save „venetici“. Nors lotyniškai viena raidė keičiasi, graikiškai jie save vadina labiau garbingai – „Heneti“. Iš tiesų, po to kai jie nusprendė savo apgyvendino vietą užvaldyti statant gana įtvirtintas tvirtoves bei miestus, jie sau sukūrė naują Venetią ir nuostabią provinciją

Romėnų istorikas Titas Livijus venetus laikė persikėlusių trojėnų sumišusių su vietiniais lotynais palikuonimis. Šiaurės vakarų Italijoje jie valdė didelę sritį - Venetia. Jonas Diakonas pastebi: „Iš tiesų yra dvi Venetijos. Pirmoji – tai ta, kuri minima dar antikoje [antiquitatum], kuri driekiasi nuo Pannonijos sienos iki Addos upės. Jos svarbiausias miestas Aquileia [...] Antroji Venetia – tai ta, kurią mes žinome salose nuostabiai įsikūrusi tarp bangų Adrijos jūros įlankoje ir sėkmingai apgyvendintų daugybe liaudies“. Čia prisiminkime lietuviškojo Palemono žygio pradžią. Pasak viduriniojo Lietuvos metraščio, šis gelbėdamasis nuo 54 – 68 m. valdžiusio Romos imperatoriaus Nerono (Nero Claudius Caesar Augustus Germanicus) persekiojimų su palyda sėdo į laivus Venetijoje. „Bychovco kronikoje“ pasakojama, kad buvo bėgama nuo Atilos vedamų hunų ordos, kuri 452 m.: „Apgulė Akvilėją. O šis miestas buvo labai įtvirtintas ir turėjo gerą romėnų įgulą. [...] Atila [...] nebenorėdamas daugiau gaišti, traukė gilyn į Italiją, Romos linkui. O kunigaikščiai ir senatoriai, kurie [...] buvo tame mieste, regėdami tokią jo kariautojų galybę, išsibėgiojo iš miesto, apimti didžiausios baimės. Kai kurie bėgo slėptis į savo žūklavietes ir ten, saloje ėmė kurtis. Ir toji vieta vėliau buvo praminta Venecija.“ Kroniką tyrusio ir išvertusio į lietuvių kalbą istoriko R. Jaso manymu jos autorius naudojosi Forestos „Pasaulio istorija“. Tokiu būdu ratas užsiveria – Lietuvos metraščiuose savaip interpretuojama romėnų, italų ar venecijiečių istorinė tradicija. Lietuvos didikų pradininkas Palemonas išplaukia iš regiono į kurį gerokai prieš tai buvo atplaukęs mitinis romėnų protėvis Enėjas.

Paaiškinimai:                                                                                                                                      nuo Viešpaties įsikūnijimo prabėgo 540 metų iš tiesų langobardų įsiveržimas vyko 568 m. po Kr. Langobardai germanų tauta atsikėlusi iš Baltijos pakrantės. Savo etnonimą gavo nuo pravardės „ilgabarzdžiai“. Šiaurės Italijoje sukūrė karalystę, kurios palikimas dabartinis Lombardijos regionas.                                                                                                                                                  Vikentia dabartinė Vicenza Patava dabartinė Paduja                                       Opiterigijus dabartinis Oderzo                                                                                                            Aquileia vienas didžiausių Romos imperijos miestų. Dabar nedidelis miestelis šiaurės Italijoje.

Šaltiniai:

Istoria Veneticorum Iohanni Diaconi. Fonti per la storia dell’Italia medievale: Storici italiani dal Cinquecento al Millecinquecento ad uso delle scuole, Bologna. 1999, t.2

Lietuvos metraštis, Vilnius, 1971

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą