BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atėję iš jūros (8)

Lietuviško Palemono atvykimo jūra mito kūrėjai rėmėsi dar Antiką siekiančiu prototipu. 59 / 64 m. pr. Kr. – 17 m. p. Kr. gyvenęs istorikas Titas Livijus (Titus Livius) daugiatomės Romos istorijos „Ab vurbe condita libri“ pirmos knygos 1 skyrių pradėjo nuo miesto įkūrėjo Enėjo. Su lietuviškos diduomenės pradininku jį suartina prievartinis išvijimas iš Tėvynės, kelionės ieškant įsikūrimo vietos. Su prūsiškuoju atvykėliu iš Gotlando – sambūvio su vietiniais gyventojais suradimas. Tačiau laisvu vertimu iš lotynų kalbos leiskime prabilti pačiam Titui Livijui:

„ [...] Troją [Troia] užėmus su tojėnais buvo žiauriai susidorota, tik dviem - Enėjui [Aneae] ir Antenorijui [Antenorique] dėl senesnio svetingumo ir dėl jų pasisakymų už taiką bei Elenos [Helenae] išdavimą, achajai [Achiuos] netaikė karo teisės. Įvairiai besiklostant aplinkybėms Antenoras su daugybe enetų [Enetum], maišto išvytų iš Paphlagonijos [Paphlagonia] ir ieškojusių naujos vietos bei vado į žuvusio prie Trojos karaliaus Pylaemeno [Pylaemene] vietą, atvyko tolimon Adrijos jūros įlankon [maris Hadriatici sinum]. Ir išvijus euganėjus [Euganeisque], kurie gyveno tarp jūros ir Alpių [Alpesque], enetai su trojiečiais užvaldė tą žemę. Vieta, kur pirma išlaipino, vadinama Troja [Troia] kaip ir apylinkės vadinamos Trojėnų, o visa gentis vadinama venetais [Veneti]. Enėjas išvytas iš namų tokios pat nelaimės, likimo vedamas link didžiųjų žygių, pradžioje atvyko Makedonijon [Macedoniam], iš ten į Siciliją [Sicilian], iš Sicilijos nuplaukė į Laurentumo [Laurentem] sritį. Troja šią vietą vadina. Čia išsilaipinę trojėnai, kuriems po begalinių klajonių be ginklų ir laivų nieko neliko, ėmė iš laukų grobti galvijus. Tuomet valdę šias vietas aborigenai ir karalius Latinus su ginklais iš laukų susirinko prie miesto atsikirsti ateiviams. Dvejopai pasakojam toliau. Vienų, kad nugalėtas mūšyje Latinus su Enėju sudarė taiką, vėliau sutvirtintą dukters ištekinimu. Kiti – kad abejoms kariuomenėms išsirikiavus, prieš duodant trimitams signalą, Latinus apsuptas kilmingųjų iššaukęs kolonistų vadą klausė, kas verčia mirtinai kautis bei kokia priežastis privertė palikti namus ir ko ieško čia, Laurentino srityje. Išgirdęs atsakant, kad prieš juos trojiečiai, jų vadas, Anchiso [Anchisae] ir Veneros [Veneris] sūnus Enėjus, kad iš namų išvijo Tėvynės žūtis, kad ieško vietos apsistoti ir miestui įkurti, nusistebėjo sielos stiprybe, pasiruošę kariauti ar sudaryti taiką. Ir būsimos draugystės vardan ištiesė ranką. Po to vadai sudarė taiką, o kariuomenės pasveikino viena kitą. Enėjas tapo Latinui svečiu. Tada Latinus prieš namų dievybes globėjus [penates deos domesticum] sudarė sąjungą tarp tautų ištekindamas už Enėjaus dukrą. Tai sutvirtino Trojėnų viltis, kad jų klajonės baigėsi. Miestą įkūrė. Enėjas jam žmonos vardą Lavinijus [Lavinium] davė. Netrukus sulaukta naujos santuokos vyriško palikuonio, kuriam Askanijaus [Ascanium] vardą tėvai suteikė.

Amžinojo miesto įkūrimo mitas vienijantis lotynų, romėnų, trojėnų ir graikų palikimą buvo gerai pažįstamas amžininkams. 70 m. pr. Kr. – 19 m. pr. Kr. poetas Publijus Vergilijus Maronas (Publius Vergilius Maronis) apie tai prabilo eilėmis. Jo sueiliuotas epas „Eneida“ tapo Romos jungtimi su Homero dvasia alsuojančia graikų kultūra. Respublikai tampant Romos imperija šis epas buvo sektino elgesio ir dorybių pavyzdys. Enėjo jūros žygis prisimenamas ir vėlesnėje literatūroje. Lietuviško Palemono mitą išaudusiai Lietuvos didžiojo kanclerio Vilniaus vaivados Alberto Goštauto aplinkai buvo prieinamas didžiūno bibliotekoje saugomas „Historia Troiana“ 1539 m. leidimas. Jame buvo įrišti du vėlyvosios antikos falsifikatai - Trojos karo dalyvių užrašai: Dictys Cretensis „De bello Troiano“ ir Dares Phrygius „De excidio Troiae“. Atidus skaitytojas pastebės dar vieną romėniško ir lietuviško mito jungiamąją – venetus. Tačiau ji verta platesnio aptarimo.

Paaiškinimai:

Troja, graik. Τροία arba ΤροίηIλιον, Ílion, lot. Troia, Ilium, turk. Truva miestas valstybė Anatolijoje. Dabar Turkijos teritorijoje. Graikų poetas Homeras čia lokalizavo svarbiausius savo epų „Iliada“, „Odisėjas“ įvykius. Dabartiniai tyrinėtojai po Trojos karo metafora linkę ieškoti ilgai trukusių achajų ir hetitų kovos dėl prekybos kelių ir įtakų atgarsių.

Enėjas, lot. Aneae trojiečio didvyrio Anchiso ir deivės Afroditės (Romėnų mitologijoje Veneros) sūnus. Minimas Homero „Iliadoje“. Pagal knygą “Kasandra” Enėjas buvo Kasandros mylimasis su kurio ji prarado skaistybę. Romėnų poetas Publijus Vergilijus Maronas jam skyrė poemą „Eneida“. Čia Enėjas laikomas Romos įkūrėju.

Venera lot. Venus romėnų meilės, aistros ir sodų deivė. Tapatinama su graikų Afrodite.

Achajai, lot. Achiuos viena iš senųjų graikų genčių. Manoma, kad susidarė graikams sumišus su senaisiais Peloponeso pusiasalio gyventojais pelazgais.

Elena, lot. Helena buvo laikoma gražiausia Helados moterimi. Spartos karaliaus Menelajo žmona. Trojiečiui Pariui ją pagrobus kilo Trojos karas.

Paphlagonia sen,. graik. Παφλαγονία centrinės Anatolijos šiaurinė dalis prie Juodosios jūros.

Enetai, lot. Eneti, Heneti, Enete vienos iš Paphlagonia sričių pavadinimų. Taip pat ir ten gyvenusio etnoso pavadinimas. Mini ir graikų istorikas geografas Strabonas.

Euganėjai lot. Euganeis etnosas gyvenęs dabartinės Padujos (it. Padova) apylinkėse.

Laurentum į pietvakarius nuo Romos senovės romėnų sritis su miestais Latium, Ostia, Lavinium. Latiumą romėnų istorikai laikė senąja lotynų karalystės sostine.

Šaltiniai:

Titus Livius, AB VRBE CONDITA LIBRI in.: http://www.thelatinlibrary.com/liv.html

Vergilijus, Eneida.Vilnius,1989

Diras Kretietis, Daretas Frygas, Apie Trojos karą. Apie Trojos žlugimą, Vilnius, 2008

Kęstutis Gudmantas, Alberto Goštauto biblioteka ir Lietuvos metraščiai, Knygotyra, 2003, t.41, p.9

Parengė Dainius Elertas

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą