BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ATĖJĘ IŠ JŪROS (7)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Lietuvos didžiojo kanclerio Vilniaus vaivados Alberto Goštauto aplinkoje buvo parengta oficiali „Bychovco kronikos“ versija apie diduomenės kilmę iš Italijos. Joje atšniokščia kelionės jūra motyvas. Tačiau apie 1550 m. buvęs A. Goštauto raštininkas ir LDK kunigaikščio kanceliarijos sekretorius lotyniškiems raštams Venclovas Mikolaitis (slapyvardis Mykolas Lietuvis) traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ pateikė jos alternatyvą. Čia lietuvių protėviai, atklydėliai iš audrų išblaškyto, plaukusio nukariauti Britanijos Gajaus Julijaus Cezario karinio laivyno, o ne Palemono vadovaujamų besigelbėjančių nuo persekiojimų kilmingųjų būrys. Pateikiame traktato atkarpėlės Igno Jonyno vertimą iš lotynų kalbos:

“[…] kaip sako tikresnis padavimas, Gajaus Julijaus Cezrio laikais jie buvo šičion atnešti Okeane siautusių audrų. Juk kada Cezaris, kaip rašo Lucijus Floras, nugalėjęs ir sutriuškinęs germanus Galijoje [Gallia] ir užkariavęs artimiausią Germanijos dalį [victis Germanis], išplaukė Reinu [Rhenum] į jūrą norėdamas nusigauti į Britaniją [Britanniam], tačiau jam tat nepavyko, nes audros išblaškė jo laivyną, ir tada mūsų bočių laivai buvo atnešti prie kranto, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai [arx Samagitiae Ploteli]; manoma, kad čia išlipo į sausumą. Juk ir mūsų laikais prie to paties kranto buvo atvykę kažkokie užjūrio kraštų laivai. Ten mūsų protėviai, nukamuoti jūros vargų ir pavojų, turėdami daug belaisvių, tiek vyrų, tiek moterų, ėmė karių papročiu gyventi palapinėse prie židinių, kurių iki šiol yra užsilikusių Žemaičiuose [Samagitia]. Vėliau patraukę tolyn, užvaldė gretimas jotvingių tautas, o paskui roksolanus [Roxolanos], arba Rutėnus [Ruthenos], kuriuos tuo metu, kaip ir maskvėnus [Moscis], buvo pavergę Užvolgio totoriai [Tartari Zauolhenses].”

Venclovo Mikolaičio „tikresnio padavimo“ išeities tašku tapo II a. romėnų istoriko Lucijaus Floro (Lucius Annaeus Florus) parengta Tito Livijaus istorijos santrauka. Apie karvedžio Gajaus Julijaus Cezario ekspedicijas į Britaniją 55 bei 54 m. pr. Kr. sužinome ir iš paties Cezario „Galų karo užrašų“. Tada romėnai, susidūrę su britų pasipriešinimu, buvo priversti pasitraukti. Tačiau mums svarbesnė kita užrašyto „tikresnio padavimo“ dalis. Laivais buvo iškeliauta iš Reino žiočių, Šiaurės jūra - Okeanu. Iš tiesų, jau gerokai vėliau Reino upėje romėnai laikė nedidelę flotilę, o minėtas 55 - 54 m. pr. Kr. ekspedicijas rengė iš dabartinės Prancūzijos pakrantės. Traktate „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ laivus audros nubloškė iš Šiaurės jūros į Baltiją. Čia atnešė „prie kranto, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai“. Dalis kūrinio tyrinėtojų tokį teiginį laiko veikalą paskelbusio Bazelio spaustuvininko Johanno Jacobo Gesserio klaida ar menku autoriaus Žemaitijos pažinimu. Esą užuomina „mūsų laikais prie to paties kranto buvo atvykę kažkokie užjūrio kraštų laivai“ nurodo ne Platelius, o Palangą. Ar pats turėjęs žemės valdų Maišiagalos, Medininkų pavietuose Medininkų, Skirsnemunės, Medininkų, Raseinių pavietų kunigaikščio dvarų laikytojas Venclovas Mikolaitis iš tiesų buvo toks neišmanėlis?

Aprašydamas atvykėlių paprotį gyventi prie židinių jis nurodė, kad tokių židinių „iki šiol yra užsilikusių Žemaičiuose“. Tradicinis žemaičių „noms“ su atviru židiniu ir kartu laikomais gyvuliais minamas daugelio amžininkų. XVI a. istoriniai šaltiniai patvirtina Plateliuose stovėjus pilį. Traktato autorius ją vadina lotynišku žodžiu arx. Jis tiesiogiai verčiamas – tvirtovė. 1585 m. inventoriuje aprašoma įrengta ežero saloje Platelių pilis. Ji buvo medinė, turėjo bokštus. Archeologinių kasinėjimų metu buvo išsiaiškinta, kad greta medinių pastatų stovėjo ir vienas gyvenamas mūrinis. Ežero, upelių, pelkių supamame krante prieš Pilies salą - pusiasalyje įsikūrė dvaras, bažnyčia bei miestelis. Todėl reikalui esant šis kompleksas galėjo virsti sunkiai įveikiama tvirtove. Plateliai turėjo tiesioginių sąsajų su didžiaisiais vandenimis. Iš ežero ištekantis Babrungas įteka į Miniją, o ši – į Kuršių marias. Kita iš ežero ištekanti Bartuva buvo laivuojama iki XIX a.. Upė įteka į Liepojos ežerą, kuris jungiasi su jūra. Nuo 1511 m. minimas Platelių valsčius aprėpė didžiulę teritoriją. Jo vakaruose driekėsi lietuviško pajūrio ruožas tarp Prūsijos bei Livonijos: Palangos ir Šventosios apylinkės. 1532 m. Žemaičių seniūnas Stanislavas Kęsgaila testamentu užrašė Platelių valsčių valdovui Žygimantui Augustui. Išeitų, kad Venclovas Mikolaitis bando perkelti romėniškuosius lietuvių protėvius į amžininkui pažįstamą aplinką. Tačiau kodėl pagrindine atplaukusių lietuvių protėvių stovyklaviete parinkti Žemaičių seniūnijos viduryje esantys Plateliai - klausimas lieka atviras….

Paaiškinimai:

Gajus Julijus Cezris, Gaius Julius Caesar (100 m. pr. m. e. liepos 1344 m. pr. m. e. kovo 15) vienas žymiausių romėnų karvedžių ir politikų. Romos imperijos kūrėjas. Savo atsiminimus aprašė knygose: „Galų karo užrašai“, „Pilietinio karo užrašai“.

Lucijus Floras, Lucius Annaeus Florus – romėnų istorikas kompiliatorius rašęs pompastišku, panegirišku stiliumi. Manoma, kad draugavo su Romos imperatoriumi Hadrianu. Pažinojo ir poetą Virgilijų. Veikalo „Epitome de T. Livio Bellorum omnium annorum DCC Libri duo“ pasakojimą istorikas užbaigė 25 m. įvykiais.

Germanija, lot. Germania romėnai taip vadino teritoriją šiauriau Reino. To metu supratimu tai - veikiau kultūrinė sąvoka nusakanti skirtingos nuo romėnų, galų ir skitų specifinės gyvensenos paplitimo erdvę. Iki XX a. pr. buvo manyta, kad Germanija aprėpė tik germanų gentis. XX a. II pusėje tyrinėtojai nustatė, kad romėnai germanais vadino ir dalį keltų genčių pvz. Bojus.

Roksolanai, Roxolanos antikos pasaulyje viena iš iranėniškų sarmatų genčių. Renesanso bei baroko epochose XVI – XVII a. su jais imti sieti Raudonosios Rusios gyventojai. XVIII – XIX a. roksolanuose bandyta ieškoti visų rusų pirmtakų.

Šaltiniai ir literatūra:

Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Vilnius, 2001, t.2, p.402-403, 405

Caesar Gaius Iulius, Galų karo užrašai, Vilnius, 1998

Publijus Kornelijus Tacitas, Rinktiniai raštai, Vilnius, 1972

Dainius Elertas, Platelių ežero mitologinė erdvė, Plateliai, Vilnius, 1999, p.585-591

Juozas Jurginis, Algirdas Šidliauskas, Kraštas ir žmonės. Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašymai (XIV-XIX a.), Vilnius, 1988

Kazys Misius, Iš Platelių ir jų apylinkių praeities iki 1940  metų, Plateliai, Vilnius, 1999, p.38-125

Marcelinas Ročka, Mykolas Lietuvis, Vilnius, 1988

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą