BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ATĖJĘ IŠ JŪROS (6)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Tai, kas buvo užrašyta, gali virsti savitu tautosakiniu pasakojimu. Taip atsitiko su kronikininko XV - XVI a. Simono Grunau informacija XIX – XX a. sandūroje Kuršių nerijoje ar pamaryje. Kronikininko pasakojimas apie atplaukusių ateivių iš Gotlando įtaką senovės prūsams buvo supaprastintas ir kartojamas mokykliniuose vadovėliuose. Apie Prūsijos istoriją, Kuršių nerijos bei pamario kaimų vaikai sužinodavo mokydamiesi liaudies mokyklose. Jų tinklas Prūsijos valdomoje Lietuvos provincijoje (Prūsų Lietuva, Mažoji Lietuva) formavosi XVIII a. ir buvo išplėtotas XIX a. Mokytojas, kunigas bei tėvai buvo svarbiausi autoritetai mokiniams. Mokytojo iškalba, apsiskaitymas, nuoširdumas ar griežtumas padėjo įtikinamiau perteikti vadovėlių žinias. Už mokyklos sienų jos buvo persakomos savaip. Galbūt tokio savito įtaigaus vadovėlinio XVI a. kronikininko Simono Grunau perpasakojimo atspindžiai žybsi ir viename „gana jauname padavime“. „Lietuviškos pusės“ gyventojų pasakojimą užrašė ir 1889 m. paskelbė Karaliaučiaus universiteto profesoriaus A. Bezzenbergeris:

Pasakojama, kad Memel‘yje [liet. Klaipėdoje] kalėjo trys plėšikai vadinti - pirmasis Schwarzeris, antrasis Preileris, trečiasis Nidderis. Sakoma, kad vietoje nužudymo juos pasodino ant sielių ir įsakė išvyti į jūrą. Vėliau iš trijų sielių išsilaipinę Kuršių nerijoje: Schwarzeris įkūrė Schwarzort [liet. Juodkrantę], Preileris – Preilą [vok. Preil], Nidderis – Nidą [vok. Nidden].“

Šis padavimas padeda suprasti kaip pakito žodžiu perduodama žinia. Pradžioje ji „apaugo“ atpažįstamu kraštovaizdžiu. Ilgainiui žinia susieta su pasakotojui žinoma vieta ir tapo senolių perduodama tiesa. Pasakojimo užrašymo metu dar buvo žmonių prisimenančių žmonių įsikūrimą Preiloje, mokančių vokiečių kalbą ir suprantančių vietovardžio Schwarzort (Juoda vieta) prasmę. Tačiau XX a. pradžioje toks „iš lūpų į lūpas“ perduodamas padavimas jau pradėjo nepriklausomą, savarankišką gyvavimą. 1936 m. jis pateko net į beletrizuotą Vilkyškių mokytojo Frico Tumoso ir Jono Bickos knygelę „Gražiausi Mažosios Lietuvos padavimai“. Ši knyga sulaukė kelių perleidimų jau po 1990 m. Todėl tikėtina, kad netrukus sulauksime ir modernesnės Neringos gyvenviečių kilmės padavimo versijos.

Paaiškinimai:

Adalbert Bezzenberger (1851 – 1922) buvo žymus vokiečių archeologas, kalbininkas, mokslininkas tyręs Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto archeologijos paminklus, Prūsijos kuršių ir lietuvininkų kalbą bei gyventojų etnogenezę. Ėjo profesoriaus pareigas Karaliaučiaus universitete. Veikalai skirti Kuršių nerijai ir Klaipėdos kraštui aktualūs iki šiol. Profesorius kuršių nerijos gyventojus pažinojo betarpiškai, nes mėgo su šeima poilsiauti savo vasarnamyje Juodkrantėje.

Memel – senas Nemuno ir Klaipėdos pavadinimas žinomas nuo XIII a. Ilgai buvo laikomas tik vokišku vietovardžiu, tačiau latviški analogai (pvz. liet. Nemunėlis, latv. Memele) ir istoriniai šaltiniai leidžia teigti apie vakarų baltišką kilmę. Dabar linkstama ieškoti „jungtinės“ kilmės – vakarų baltų (kuršių, skalvių, prūsų) vietovardis ateiviams priminė panašiai skambančius žodžius vokiškose tarmėse.

Schwarzeris, Preileris, Nidderis – vokiškai užrašytame tekste užrašyta su lietuviškomis galūnėmis. Tai išvestiniai vardai iš vokiškai rašomų Kuršių nerijos vietovardžių – Schwarzort (Juodkrantė), Preil (Preila), Nidden (Nida).

Schwarzort – dabar Neringos miesto dalis Juodkrantė. Senasis vietovardis kildinamas iš vok. Schwarz „Juodas arba tamsus“ ir Ort „Vieta“. Manoma, kad jam vardą suteikė jūreiviai. Jiems kopų fone tamsuma boluojanti Juodkrantės sengirė buvo orientyras plaukiant palei jūros krantą. Vokiškas vietovardis žinomas XV a. šaltiniuose. Lietuviškas Juodkrantės pavadinimas aptinkamas XX a. pr.

Nidden – dabar Neringos miesto dalis Nida. Vietovardis žinomas jau XIV a. šaltiniuose.

Preil – dabar Neringos miesto dalis Preila. Vietovardis pradedamas fiksuoti tik XIX a. Kildinamas iš kuršiško žodžio Preilis „žentas, užkurys“.

Šaltiniai:

Adalbert Bezzenberger, Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner, Forschungen zur deutschen Landes- und Volkskunde, Stuttgart, 1889, vols. 3-4, S.118/279

Fricas Tumosas, Jonas Bicka, Gražiausi Mažosios Lietuvos padavimai, Tauragė, 1936

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą