BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ATĖJĘ IŠ JŪROS (5)

Dainius Elertas / Istorikas-muziejininkas / Laivybos istorijos skyrius / Lietuvos jūrų muziejus

Legendinėje, lietuviams artimų prūsų kilmės istorijoje irgi ataidi jūros bangos. Prūsų didžiūnų protėvių ieškota už vandenų, bet gerokai arčiau. Tai esą Gotlande gyvenusių artimų švedams skandų būrys. 1510 - 1529 m. Prūsijos domininkonas vienuolis Simonas Grunau perteikė šias žinias pasinaudojęs vadinama „Vyskupo Kristijono kronika“ ir datuoja aprašomus įvykius 500 – 514 m. Iš senosios vokiečių kalbos vertė Sigitas Plaušinaitis:

„Tuo metu Danijoje [Dannemarck] valdęs kunigaikštis Teodotas [Theudot] bijojo gotų [Göthir] ir, kai šie nusiuntė pas jį pasiuntinius prašydami už išpirką žemės, kur galėtų gyventi jiems pasakė, kad jo šalyje esanti sala Kimbrija [Cymbria], iš kurios juos išvijo gentys iš Skandijos [Scandia], jų pykčiui ten pasilikusios ir nepripažįstančios Teodoto valdovu. Jei jie duotų jam išpirką, tai panorėję galėtų užpulti kimbrus [Cimbri]. Ir gotai su tuo sutiko, tačiau jie norėjo ten vieni gyventi, ir jų kunigaikštis Wisboo susitarė su Teodotu dėl išpirkos [...] Gotų kunigaikštis Wisboo išsiuntė į kimbriją pas skandus [Scandiani] pasiuntinius ir liepė jiems pasakyti, kad kunigaikštis Teodotas jiems išnuomavo jų apgyventas žemes [...] jeigu jie [t.y. skandai] nenori pripažinti jų savo valdovais, tai Wisboo ir vyriausieji gotai ir atsiuntė juos paklausti, ką jie apie tai mano: ar jie Kimbriją paliksią geruoju, o galbūt panorėsią taikiai su jais sugyventi ir mokėti jiems duoklę, o gal norėsią susikauti. Žmonės Kimbrijoje turėjo du vyriausiuosius, kuriuos laikė karaliais, - Bruteno ir Vidowuto. Pastarieji susirinko su kilmingaisiais pasitarti, ką daryti: būti tarnais, kai jie buvo gimę ponai, - tai jiems per daug įžeidžiantis dalykas, - ar kovoti, žinant, kad pralaimėsi? Ir jie nutarė, ir Brutteno jų galingųjų dievų vardu paskelbė, kad jiems reikią palikti Kimbriją ir kad jie kur nors tapsią galingesni negu čia. [...] Brutteno ir jo brolis Witowudo su visais savo genatiniais, iš viso keturiasdešimt šiši tūkstančiai žmonių, sėdo ant plaustų ir perplaukė Crono, Hailibo vandenis ir Ulmiganijoje [Ulmiganea] surado dar nežinomą tautą. Čia apsistojo ir saviškai statėsi pilis ir kaimus. Ilgainiui skandai iš Kimbrijos, kartais pasinaudodami jėga, kartais gudrumu, o kartais vietinių Ulmiganijos gyventojų draugiškumu, tapo jų ponais ir naudojosi jų paslaugumu. O gotai atsikėlė į Kimbriją ir ją apgyveno; sostinę jie pavadino pagal savo kunigaikštį Wisbua, o visą Kimbriją – Gotlandu [Gotihrlandt].“

Iki šiol diskutuojama dėl Simono Grunau naudotų informacijos šaltinių. Pateikiamas pasakojimas susišaukia su vienos seniausių Švedijoje kronikos „Gotų saga“ (Gutsagan) žinia apie migracijas iš Gotlando. Priverstinio pasitraukimo iš Tėvynės ir ieškojimo už vandenų naujos įsikūrimo vietos motyvas primena lietuvišką Palemono mitą. Yra sąšaukų ir su „Būtųjų laikų pasakojimo“ atvykėlių įsigyvenimo tarp vietinių ir tam tikrų naujovių diegimo naujoje tėvynėje motyvais. Ateivių įsikūrimo Prūsijoje geografinė aplinka apima: prie Vyslos esančią Kulmo žemę, su Vyslos ištakomis siejamą Gdansko įlankos įplauką ar Aistmares. Tai nuo seno pažįstamas regionas, garsus gintaro prekyba bei apdorojimu. Netoli Elbingo archeologai aptiko Tautų kraustymosi metu čia gyvenus žmones, gotų kultūros įtakotas bendruomenės gyvenvietes ir kapavietes. Erdvės prie Vyslos užvaldymu prasidėjo Vokiečių ordino valstybės kūrimasis Prūsijoje. Torunėje šalia Kulmo žemės ir Vyslos įsikūrė pirmoji Vokiečių ordino pilis. Seniausioje Gdansko istorijoje būta baltų, vakarų slavų ir danų ryšių. Atkreipiame dėmesį į kelias pačio Simono Grunau gyvenimo sąsajas su šia geografine aplinka. Jis gimė prie Aistmarių esančiame Tolkemitos miestelyje. Būdamas vienuoliu gyveno Elbingo bei Gdansko domininkonų vienuolynuose. Ar ateivių įsikūrimo vieta aptariamoje geografinėje erdvėje yra nurodoma atsižvelgus į istorinius šaltinius, vėlesnės prūsų istorijos aplinkybes, ar tik kronikininko asmenine nuožiūra – tebėra neišspręstas klausimas. Į akis krenta ir archaiškas skandų persikėlimo būdas: plaukti ant rastų t.y. plaustų. Originale naudojamą žodį tiksliau verstume - plukdomi rastai arba sieliai. Iš tiesų ant į sielius surištų rastų Vyslos, Nogato upėmis bei mariomis buvo plukdomos prekės, keliavo žmonės. Tačiau medienos ruošiniai (šulai, tašai, lentos) buvo perplaukdinami laivais. Nepaisant kritikų abejonių dėl S. Grunau pateikto pasakojimo autentiškumo, jis lieka vienu ryškiausių padavimų apie atėjusius iš jūros.

Paaiškinimai:

Kimbrija, vok. Cymbria skirtingose vietose ir kontekstuose sutinkamas antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografinių bei istorinių veikalų vietovardis. Tai ir Velse gyvenusių keltų apibudinimas. Taip pat vadinama viena iš Skitų valdomų sričių ir etninių grupių Kryme. Tokiu vardu gyvenęs etnosas minimas ir dabartinėje Ispanijoje bei Skandinavijoje. S. Grunau kronikoje užsiminė apie migraciją iš Britanijos į Norvegiją. Dabartiniai tyrinėtojai linkę manyti, kad kimbrais vadinti visi keltai ar jų dalis. Baltų ir keltų tarpusavio ryšiai nėra plačiau tyrinėti. Tai, kad vienu metu keltų ir vakarų baltų gyvenvietes skyrė vos šimtas kilometrų tik patvirtina tokią galimybę.

Gotai, vok. Göthir iš dabartinės Švedijos išėjusi tauta. Likę tėvynėje tapo senųjų švedų gautų, gutų grupe. Iš Gotlando persikėlė tarp Vyslos ir Būgo. Vėliau persikėlė prie Dniestro. Čia pasidalino į ostgotus ir vestgotus. Dalis gotų apsigyveno Kryme ir ten išliko iki XVIII a. kol susiliejo su vietos graikų bendruomene. Kiti ne kartą kūrė įvairius valstybinius darinius ir dalyvavo Rytų bei Vakarų Romos imperijos įvykiuose Tautų kraustymosi epochoje. Gotai suvaidino svarbų vaidmenį dabartinių ispanų etnogenezėje. Yra tyrinėtojų pabrėžiančių gotų ir baltų ryšius III – V a.

Skandai, vok. Scandiani – kronikoje vadinami Danijos karaliui nepaklusę skandinavai gyvenę Gotlande. Kitoje vietoje Simonas Grunau juos laiko iš Britanijos į Norvegiją persikėlusių genčių, vadinamų Drusus, palikuoniais.

Crono, Hailibo vandenys kitoje kronikos Simonas Grunau vietoje paaiškina jų vietą. Cronu vadinama „sūrioji jūra“ t.y. Baltija arba Gdansko įlankos įplauka. Šis upėvardis pateko iš antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografinių bei istorinių veikalų. Plačiausiai naudotoje Klaudijaus Ptolomėjaus „Geografijoje“ taip įvardinama upė tyrinėtojų identifikuojama kaip Vysla arba Nemunas. S. Grunau pažymėjo, kad „Savo kalba tas dideles, ilgas marias vadina Hailibo.“ Iš pateikiamo konteksto aiškėja, kad kronikininkas šį vandenvardį tapatina su Aistmarėmis.

Ulmiganija, vok. Ulmiganea kitoje kronikos vietoje Simonas Grunau šį vietovardį kildina iš lotynų kalbos žodžio Ulmus, reiškusio guobą, karklą. Kronikoje Ulmiganija suprantama kaip karklynų šalis. Su Prūsija šį pavadinimą 1498 – 1510 m. parašytame veikale „Apie Prūsijos senovę“ susiejo vokiečių mokslininkas, humanistas, antikinės literatūros žinovas Erasmus Stella. Jis perkeltas iš antikos ir ankstyvųjų viduramžių geografinių bei istorinių veikalų. Bandyta šioje lotyniškos literatūros tradicijoje rasti atitikmenį prūsiškos Kulmo žemės (vok. Kulmerland, Culm, Kulm, lenk. Chelmo, lot. Kulmigeria, Hulmigeria ) pavadinimo variantui.

Šaltiniai:

Simonas Grunau, Prūsijos kronika, Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, Vilnius, 2001, t.2, p.52-53, 90-91

Erazmas Stela, Apie Prūsijos senybes, Vilnius, 2004

Voldemaras Šimėnas, Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje, Vilnius, 2006

Jordanes, Romana et Getika, Berolini, 1882 parengė Jordanes Theodor Mommsen

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą