BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Atėję iš jūros (11)

Dainius Elertas/ istorikas/ Laivybos istorijos sk./ Lietuvos jūrų muziejus

Ne vien romėnai didžiavosi savo trojėniška kilme ir protėviu Enėjumi. Tito Livijaus parašyta  romėnų valstybės ištakų istorija turi savotišką tęsinį. Jame, kaip ir lietuviškame Palemono, prūsiškame brolių Brutteno bei Witowudo padavimuose, sušmėžuoja jūros salos. 1129-1151 m. parašytoje „Historia Brittonum“ romėniškąjį ir keltiškąjį britų istorijos klodą savotiškai apjungė Geoffrey iš Monmouth. Jis teigė, kad Oksenfordo archidiakonas Walter pasiūlė knygą britų kalba, kurioje aprašomas visi jų valdovai nuo pat Bruto. Šio tėvas buvo Enėjo anūkas Silvijus. Silvijus sugundė savo giminaitę iš senelės Lavinijos pusės. Nedoro ryšio vaisiumi tapo Enėjo proanūkis Brutas. Gimdymo metu jis neteko motinos. Sukakus penkiolikai metų Brutas medžioklėje iš lanko paliesta strėle netyčia nušovė savo tėvą Silvijų. Pasipiktinusių giminaičių išvytas iš Italijos patraukė į Graikiją, kur susrinko graikų bei išlikusių trojėnų kariauną. Sudarę didžiulį laivyną su savo artimaisiais jie išplaukė ieškoti laimės. Vienoje iš salų Brutui aplankius Dianos šventyklą deivė atskleidė jo lemtį - pradėti naują tautą. Po ilgo žygio laivynas pasiekė Akvitaniją ir išmetė inkarus Luaros upėje. Atvykėlių vadai Brutas ir Korinejus nugalėjo vietinius gyventojus, tačiau suprato – čia įsitvirtinti nepajėgsiantys. Todėl pasikliaudami dieviška pranašyste jie nusprendė išvykti. A. S. Bobovičiaus išverstas Geoffrey iš Monmouth pasakoja:

„[...] pakrovė į laivus turtingą grobį, kurį spėjo užgrobti, ir sulipo į juos su visais savo žmonėmis. Plaukė palankiais vėjai į pažadėtąą salą, kol pagaliau sustojo Totono pakrantėje. Saloje, kuri tada vadinosi Albionu niekas negyveno be negausių gigantų. Tačiau jo žmogiškas akis užkerėjo nuostabios žemės, pilnų žuvies upių gausa, nepaliesti miškai įkvėpę pačiam Brutui ir jo palydovams karštą norą čia apsigyventi. Apėję keliatą sričių, trojėnai išvijo jų aptiktus gigantus, kurie slėpėsi kalnų olose, ir pasidalinę tarp savęs visą šalį kiekvienoje dalyje paskyrė valdytoją. Jie pradėjo įdirbti arimus ir statyti namus, taip jog netrukus buvo galima šią salą laikyti nuo amžių gyvenamu kraštu. Pagaliau Brutas nuo savo vardo pavadino ją Britanija, o savo bendražygius - britais, nes šiais pavadinimais jam rūpėjo įmažinti savo vardą. Iš čia tautos kalba, kuri pradžioje vadinosi trojėnų ar iškraipyta graikų, to pasekmėje ėmė vadintis britų. O kas dėl Korinejaus, tai tą karalystės dalį, kuri teko  metus burtą, jis sekdamas vadu pavadino savo vardu Korineia, o savo tautą koriniečiais. Jį labiausiai malonino tai, kad čia jis galės kovoti su gigantais, kurių ten buvo daugiau nei kitose su bebedražygiais išsidalintose srityse. Tarp tų gigantų vienas ypatingai atstumiantis vadintas Goemagogas. Dvylikos uolekčių ūgio buvo padovanotas tokia jėga, kad vienu akimimrksiu su šaknimis iš žemės išraudavo stiprų ąžuolą lyg tai būtų tik lazdyno krūmelis. Kartą, kai Brutas prieplaukoje, kurioje pirmą kartą išsilaipino į Britaniją,  surengė šventę, Goemagogas su dvylika gigantų atkakliai kaudamiesi išnaikino daugybę britų. Tačiau pagaliau iš visur subėgę britai pergalėjo gigantus ir išmušė visus, išskyrus Goemagogą.“

Romėniškų ir britiškų sąsajų ieškojimą Geoffrey iš Monmouth palengvino aplinkybė, kad senasis Britanijos pavadinimas Albion priminė seno romėnų Lacijaus miesto Alba (Longa) vardą. Britų protėvis Brutas kartoja savo prosenelio Enėjo žygį. Tokią mitinių herojų elegseną taikliai apibudina posakis - „obuolys nuo obels netoli rieda“. Po keturių šimtų metų Geoffrey iš Monmouth idėjos ataidi kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis parašytame kūrinyje. Todėl mums domintų panašumai į lietuviškąjį Palemono mitą. Ten ir čia sutinkame gėrybių gausa susižavintį naujai atrastos Tėvynės provaizdį. Taip pat, herojų simbolinių vardų prasmių kodo naudojimą. Nežinomo metraštininko užrašytas Palemono mito siužetas savotiškai atkartoja, interpretuoja pažįstamus motyvus ir taip įtraukia Lietuvos praeitį į Europos istorijos bei kultūros erdvę.

Paaiškinimai:

Albionas, Albion senasis lotyniškas Britanijos pavadinimas. Paprastai siejamas su alba reikšme baltas, šviesus.

Silvijas, Brutas, Korinėjus. Geoffrey iš Monmouth savaip pratęsdamas Enėjo legendinę tradiciją sumaniai panaudojo vardų sąskambius ir jų lotyniškas reikšmes. Silvijus sietinas su žodžiu silva t.y. miškas. Tokiu būdu artimos giminaitės suviliojimas jo vardą atspindinčią laukinę, miškinę, necivilizuotą prigimtį. Jo sūnus Brutas paveldojo šiurkštumą, nuožmumą ar laukinę prigimtimį. Užtenka prisiminti terminą brutalumas. Tėvo ir sūnaus likimą įtakoja medžioklės ir miško deivės Dianos įtaka (Silvijas nušaunamas per medžioklę su deivės atributu – lanku; deivė pranašauja Brutui likimą). Panašiu sąskambiu Brutas siejamas su Britanija ir britais, o jo bendražygis Korinejus su Kornvaliu (Korinia) ir kornvaliečiais (korintiečiais). Panašų vardų prasmių kodą naudojo ir Palemono legendos kūrėjai.

Gigantai. Keltiškoje ir airiškoje mitinėje tradicijoje viena pirmųjų Britanijos salyne apsigyvenusių tautų buvo pusdieviai milžinai Fomóraig, Fomoire, Fomorians. Jie pasižymėjo didžiule jėga, laukiniu būdu ir magijos galiomis. Šiuos įveikė vėlesnės dievų, pusdievių padedamos vėlesnės persikėlių bangos pvz. Deivės Danann Gentys.

Goemagogas. Manoma, kad šiame varde sulietos biblijinės dievo tautą užpulsiančių Gogo ir Magogo sąvokos. (Apsireškimas Jonui XX, 7; Izekiejo knyga, XXXVIII eil.). Tačiau pačioje išskirtinio giganto – milžino figūroje galima įžvelgti keltiškų bruožų.

Šaltiniai:

Гальфрид Монмутский, История бриттов. Жизнь Мерлина, Москва,1984

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą